rankdarbiai
Daugeliui teko matyti skiautinių antklodes, kurios dvelkia kaimu ir šeimos šiluma. Verta skirti laiko pasigaminti ne tik joms, bet ir kitiems žaviems skiautinių rankdarbiams.
Tinklaraščio daiktuistorijos.blogspot.com autorė Rūta Sičiūnaitė ne tik turi hobį – siuvimą, bet ir dėl jo paliko gerai apmokamą darbą ir atsidavė tam, ką labiausiai mėgsta – rankinių siuvimui.
i mokslai, tad nutariau, kad reikia sieti ateitį su praktiška profesija. Pasirinkau fiziką, baigiau mokslus, įsidarbinau, bet visą tą laiką siuvau. Širdis ne visada ten, kur pinigai.
Kada supratote, kad galite siūti pagal užsakymą?
Tai nebuvo vienos dienos sprendimas. Studijas derindama su darbu siuvimui negalėjau skirti daug laiko, daugiau siūti pradėjau baigusi universitetą. Pamatę mano darbus pažįstami ėmė prašyti susiūti ką nors jiems. Tiesą pasakius, net tinklaraštį ėmiau rašyti dėl to, kad reikėjo erdvės savo darbams pristatyti. Žmonės, pastebėję kokią mano rankinę (jas mėgstu siūti labiausiai), klausdavo, kur galėtų pamatyti daugiau siuvinių. Pamaniau, kad blogas – įdomesnė nei įprasta darbų galerija forma darbams pateikti.
Mano klientai į mane kreipiasi norėdami įgyvendinti viziją: dažnai susikuriame vaizdą ir nieko panašaus nerandame parduotuvių lentynose. Dažniausiai kreipiasi moterys, bet teko siūti ir rankines vyrams.
Ar atsimenate pirmuosius pasiekimus?
Pirmąjį rūbą sau, o ne lėlėms, kurį jau dėvėjau gatvėje ir mokykloje, susisiuvau trylikos metų. Tai buvo kelnės. Radau namuose gražios medžiagos ir supratau, kad turiu pasisiūti. Apie savo planus nesakiau net mamai. Pasiėmiau savo senas kelnes, pridėjau prie audinio, sukirpau, sudaigsčiau, pasimatavau, pataisiau, kur buvo blogai. Galiausiai gavosi kelnės, kurias mūvėjau ir labai mėgau.
Nebūdavo taip, kad daug laiko skirdavau savo pomėgiui, bet savaitgaliais vietoj televizoriaus rinkdavausi siuvimą. Mano močiutė buvo siuvėja, tad turėjome siuvimo mašiną, o namuose visad būdavo audinių atkarpų: mama, nors tai nebuvo jos hobis, kartais irgi šį bei tą susiūdavo.
Tinklaraštyje užsimenate, kad norėtumėte išleisti receptų knygą. Ši jūsų aistra namų ruošai – siuvimui, gaminimui – šeimos įtaka?
Nepasakyčiau. Mano mamą galėčiau pavadinti darboholike, namuose ji praleidžia mažai laiko, o maistą gaminti labiau patinka tėčiui. Nežinau, ar šeima turėjo įtakos mano pasirinkimui, bet esu įsitikinusi, kad daug lėmė tai, kad abu tėvai turėjo hobius. Atkreipiau dėmesį, kad dabar retas jaunas žmogus turi rimtą pomėgį. Kalbu ne apie susidomėjimą, kai skiri tam kelias savaites, išsikvepi ir grėbiesi naujos veiklos. Omeny turiu tai, ką mėgsti visą gyvenimą, kam skiri laisvalaikį. Mano tėtis – žvejys, taip pat labai domisi naujosiomis technologijomis, o mama – mada, dar ji neria vąšeliu ir mezga.
Turite savitą stilių. Kas turėjo jam įtakos?
Niekad neanalizavau, kodėl man gražūs tam tikri dalykai. Manau, didelį indelį įnešė mama: vaikystėje ji rengdavo mane kitaip nei buvo įprasta. Sakydavo: „blizgučiais ir gėlytėmis tavęs nenukabinėsiu“. Daug reiškia ir domėjimasis mada bei aplinka.
Kai kurie, kalbėdami apie mano stilių, dažnai nuopelnus priskiria likimui: „tu gimei po laiminga žvaigžde, turi talentą“. Aš taip nemanau. Mano stilius, sugebėjimas derinti spalvas ir fasonus – visa tai išmokta. Grožio suvokimas, žinoma, vidinis, jo prado nežinau, bet daug daugiau davė tai, kad daug skaitau, domiuosi apranga. Esu mokslo žmogus, tad aprangos menas man – tai informacijos dėliojimas, kol pasiekiamas rezultatas, o ne spontaniškas impulsas „šiandien vilkėsiu tą ar aną“.
Ar jūsų išsilavinimas padeda siuvant?
Žmonės dažnai stebisi, kaip tu, nebaigusi jokių mokslų, sugebi pasidaryti iškarpą. Čia techninis išsilavinimas labai praverčia. Man net keista, kodėl tai kitiems atrodo sudėtinga: pamatuoji, paskaičiuoji, įsivaizduoji, kaip tai atrodys erdvėje, ir perkeli ant popieriaus.
Ką patartumėte norintiems prisijaukinti siuvimo mašinėlę?
Siūti. Tereikia noro, o informacijos labai daug. Literatūros apie siuvimą ir iškarpų rengimą nemažai anglų kalba, dar galima atrasti tarybinių knygų lietuvių kalba. Taip pat pradedantiesiems patariu pamėginti siūti pagal iškarpų žurnalus: tas iškarpas nesunku pritaikyti. Kaip jau sakiau, kad taptum siuvėju reikia ne talento, o darbo.
Kalbino Ina Peseckienė
Nuotr. daiktuistorijos.blogspot.com
Ar niekada nepajutote, jog supakavus dovaną, siuntinuką ar lauktuvių ryšulėlį, kažko trūksta? Mūsų viešnia Akvilina siūlo uždėti paskutinį „akordą“ – originalias etiketes!
Sveikinant artimuosius, mylimus žmones ar kolegas norisi juos pradžiuginti kuo labiau, todėl svarbi tampa ne tik pati dovana, bet ir originalus jos įpakavimas.
Tiems, kurie skuba į šventę ir paniškai ieško nerasdami pakavimo popieriaus bei tradicinių kaspinų namų lentynose ar tiems, kurie tiesiog nemėgsta pakuoti dovanų siūlome originalią ir nesunkiai įgyvendinamą išeitį. Jums tereikės surasti dailią skarelę, kuri taps ne tik originalia pakuote, bet ir dovanos dalimi.
Šis dovanų pakavimo būdas puikiai tiks gėrimų, prieskonių indų, saldumynų ar kosmetikos buteliukų pakavimui. Greita, paprasta ir originalu!
Idėja:
Štai kaip darėme mes:
Tekstas Erikos Vyšniauskaitės
Nuotraukos Gabijos Vyšniauskaitės
Gegužės 12-ąją nuo ryto iki pietų Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto fojė netilo šurmulys. Čia vyko kūrybinė mugė „avanGArDI“ – vienas iš daugelio kasmetinio festivalio „GaDi“ (Gamtininkų dienos) renginių.
Laikas.lt talentų bankas pasipildė dar viena nare – rankdarbius gaminančia Rosita. Štai kaip ji prisistato: „Mano vardas Rosita, man 19 metų, esu pirmo kurso sociologijos studentė. Laisvalaikiu mėgstu užsiimti rankdarbiais. Esu išmėginus papuošalų darymą, dekupažą, biserio vėrimą, dirbau su oda, šiek tiek siuvau, net išpaišiau savo kambario sieną 😀 šis sąrašas dar tikrai pasipildys, nes turiu daug įvairių idėjų ir vis noriu išbandyt kokią naują techniką. Kol kas daugiausia laiko skiriu nėrimui, nes labai patinka daryti nertus žaislus- amigurumi 🙂
Kaune rengiamo Bagažinių turgaus organizatoriai pastebi, kad lyginant su praeitais metais žymiai išaugo norinčiųjų prekiauti savadarbiais papuošalais ir kitomis rankų darbo smulkmenomis.
Pirmąjį kovo savaitgalį nuo neatmenamų laikų vykstančios Kaziuko mugės dvasia kovo 6 d. užsuks ir į kino teatrą „Pasaka“. Čia tarptautinis moterų filmų festivalis „Šeršėliafam“ rengia turgelį, iš kurio galima tikėtis visko.
Kovo 6 d. nuo 13 iki 16 val. vyksiančiame turgelyje dalyvaus per dvidešimt prekeivių, išskleisiančių savo kurtas grožybes: auskarus, karoliukus, aksesuarus iš molio ar stiklo, seges ar rankų darbo medžiaginius žaislus. Savo kurtus išskirtinius prie kūno prisiderinančius drabužius pristatys kompanija „Le Muse“, kuri kūrė stilių ir festivalio plakato herojei.
„Šeršėliafam“ organizatoriai tikisi, kad turgelis į kino teatro erdves įneš žavaus šurmulio, o atėję į filmus žiūrovai ir žiūrovės namo parsineš ne tik gerus įspūdžius, bet ir įdomų papuošalą ar rankdarbį.
Turgelyje festivalio svečių lauks netikėtumas: nuo 13 val. didžiojoje kino teatro „Pasaka“ salėje šokių mokykla „In Dance“ visus norinčius supažindins su trimis šokių stiliais – Kuboje gimusia salsa, plastiškų ir gracingų judesių regetonu bei seksualiai išraiškingu Lotynų Amerikos šokiu – bachata. Trumpose improvizuotose pamokėlėse damos ir džentelmenai bus mokomi pagrindinių šių šokių žingsnelių.
Po visų turgelio linksmybių pasimėgauti sekmadienio vakaru pakvies nenuspėjami „Šeršėliafam“ moterų režisierių kūrybos filmai. Didžiausiais sekmadienio favoritais laikomi šie kino filmai: prancūzų režisierės Julie Bertucelli „Tėve mūsų, kuris esi medyje“ su aktore Charlotte Gainsbourg, šmaikšti ir spalvinga romantinė komedija „Itališka vestuvių karštinė“ ir netikėta kanadietės Adrianos Maggs drama „Beveik kino žvaigždė“.
Tarptautinis moterų filmų festivalis „Šeršėliafam“ – jau šeštus metus vykstantis kino renginys, skirtas supažindinti su moterų režisierių kūryba. Šiais metais festivalyje bus parodyti 35 filmai, tarp jų – speciali programa „Katalonijos moterys“, skirta ispanių režisierių kūrybai, aktorės Juliette Binoche retrospektyva, ciklas „Moteris ir vyras“, skirtas režisierių Janinos Lapinskaitės ir Algimanto Puipos kūrybiniam duetui.
Festivalis kovo 3–13 d. vyks sostinės kino teatruose „Pasaka“ ir „Skalvija“.
Laikas.lt pristato dar vieną Talentų banko gyventoją – Liną Sabaitytę iš Kauno, vadovaujančią visam rankdarbių ūkiui.
Kas esi? Esu visko po truputį – šiek tiek įkvėpta, šiek tiek įkvepianti, šiek tiek nugesinanti. Kaunietė, kuri sveikinasi su kas antru praeiviu (taip sako draugai), bet nežinanti, ką jie labiausiai mėgsta… Esu rašanti ir siuvanti, tad reiškia, kad dažnai žiūrinti pro įvairias skylutes – rakto, adatos, fotoaparato objektyvo ar netyčia pravertas duris.
Kaspinėliai, gėlytės, karoliukai, nuotraukos ir šiltas, nostalgiškas tekstas, paaiškinantis ir įprasminantis smulkių detalių kompoziciją, – pirmosios mintys, kurios kyla išgirdus žodį „scrapbooking“.
Populiarų Jungtinėse Amerikos valstijose „scrapbookingą“ pamažu atranda ir Lietuvos rankadarbių mylėtojai. Mūsuose jau netgi „įteisintas“ angliško termino „scrapbooking“ lietuviškas variantas – skrebukingas. Apie tai, kas yra tas skrebukingas ir „su kuo jis valgomas“ kalbamės su JAV gyvenančia skrebukingo meistre Irma Peredne.
Tai kas gi yra tas skrebukingas (angl. scrapbooking)?
Scrapbooking/Skrebukingas (angl. „scrap“ – „iškarpa“ ir „book“ – „knyga“, „dėti į knygą“) – tai meniškas, originalus nuotraukų albumų dekoravimo būdas. Tačiau skrep-albumai – tai ne šiaip sau nuotraukų albumai. Tai albumai-istorijos, dienoraščiai, užrašinės, kurios kartu su nuotraukomis saugo atsiminimus, susijusius su svarbiais įvykiais, brangiomis akimirkomis (tai gali būti vaiko piešiniai, pirmoji sruoga, išplėštas sąsiuvinio lapas su pirmuoju rašinėliu, pirmas meilės laiškelis, sudžiovinta gėlė, bilietas į kiną, kelionių bilietai ir pan.).
Kokia skrebinimo istorija?
Šiuolaikinis skrebo bumas (su specialiomis archyvinėmis skrebo medžiagomis) prasidėjo 1980 metais JAV, Utah valstijoje. Amerikietė Marielen Christensen Pasaulinėje Metraščių Konferencijoje pristatė net 50 tomų skrebo albumų, įamžinusių jos šeimos gyvenimą. Tai sukėlė nemažą visuomenės susidomėjimą ir Marielen atidarė pirmąją skrebinimo priemonių parduotuvę „Keeping memories Alive“.
Iki šiol beveik visa Amerikos skrebo industrija telkiasi Utah valstijoj. Statistiškai kas trečioje amerikiečių šeimoje bent vienas šeimos narys užsiima skrebu. Kadangi gyvenu JAV, galiu patvirtinti tai, kad priemonių, skirtų skrebinimui, galima surasti net kai kuriose maisto paduotuvėse – taip čia paplitęs šis hobis.
Kokia Jūsų pačios skrebinimo istorija?
Kai laukiausi pirmagimio, užsimaniau jam sukurti pirmųjų gyvenimo metų prisiminimų albumą. Internete radau kelias skrebo galerijas, kurios man begalo patiko – mane tiesiog pakerėjo skrebukingas. Dar ir dabar atsimenu, kaip sau pasakiau: „Ir aš noriu išmokti tokį grožį kurti!”.
Po keleto metų praktikos skrebas man tapo meditacija, pabėgimu nuo rutinos. Didžiąją dalį laiko skiriu savo šeimai bei būsto priežiūrai, o naktis yra tas metas, kai galiu skirti laiko sau, užsiimti tuo, kas man patinka – skrebukingu.
Esu be galo laiminga, kad turiu atskirą kambarį savo „rankdarbiavimui“. Vakare, kada šeima miega, su karštos arbatos puodeliu rankoje praveriu savo „skreb-oazės“ duris, įsijungiu muziką ir pasijaučiu taip lyg būčiau rojuje.
Mane ramina niekučių, atraižėlių komponavimas, o akimirką, kai pasiseka taikliai atkurti tą nuotaiką, kuri yra užfiksuota nuotraukoje, taip ir norisi sušukti „Eurika!”.
Skrebas sujungia nuotrauką su tekstu, tai yra tarsi savotiška nuotraukos interpretacija. Manau, kad kiekvienas iš mūsų geidžia palikti dalelę savęs ateinančiai kartai, o skrebo darbai yra lyg žinutė kitiems: “Aš gyvenu, myliu, jaučiu ir štai ką vertinu!”. Tai nuostabus būdas ne tik kitiems susipažinti su mumis, bet taip pat ir mums patiems pažinti save.
Kokios priemonės yra reikalingos norinčiam užsiimti skrebinimu?
Pradžiai pakanka įsigyti storesnio popieriaus. Skrebinimui labai tinka akvarelinis popierius, nes ant jo galima piešti dažais, akvarele. Prieš einant į rankdarbių reikmenų parduotuvę, pravartu apsidairyti namuose. Jei užsiimate kokiais nors rankdarbiais, tikėtina, kad atrasite sagų, juostelių, siūlų, audinių atraižų, sudžiovintų gėlių, kuriuos kuo puikiausiai galite panaudoti skrebinimui.
Kaip vyksta skrebinimo procesas?
Pirmiausia, parenku nuotraukas. Tada, žiūrėdama į nuotraukas, svarstau, kokį jausmą noriu įamžinti. Stengiuosi, kad mano skrebukai nebūtų vien „sausas“ duomenų pateikimas (t.y. ne tik atsakytų į klausimus: kas pavaizduota nuotraukoje? Kur? Kaip?), bet ir atskleistų mano jausmus, kuriuos man sukelia nuotraukoje įamžinti prisiminimai.
Kitas žingsnis – tinkamo pavadinimo sukūrimas. Kai jau žinau pavadinimą ir viską vienijančią koncepciją, apgalvoju įvairias detales, kurios galėtų pabrėžti, atskleisti temą. Tada belieka parinkti tinkamą dizainą, kurį galima sukurti pačiam arba rasti internete (pvz. pagemaps.com) ir, smagiausia dalis, – skrebuko puošyba – popieriukų karpymas, klijavimas ir t.t.
4. Kiek apytiksliai laiko trunka skrebo gamyba?
Labai įvairiai. Dažniausiai vieną vakarą skiriu vieno skrebuko gamybai. Tačiau skrebinimas man yra didelis malonumas ir juo užsiimdama aš dažnai užmirštu, kad egzistuoja toks dalykas kaip laikas. Skrebinu iki tol kol pradedu jausti nuovargį, kas būna kad ir 4 valandą ryto.
5. Koks skrebukingo panaudojimas praktikoje? Kolekcionuojate savo darbus, dovanojate draugams, giminėms, o gal parduodate?
Skrebukus daugiausia kolekcionuoju. Skrebinimas man yra labai asmeniškas procesas, kuriuo įamžinu nepakartojamus savo šeimos išgyvenimus bei šventes. Mano skrebo darbeliai mano akimis ̶ tai lyg vaizdiniai dienoraščiai, atlikti fotoreportažiniu stiliumi. Užsakymų nepriimu, kadangi nejausčiau įkvėpimo dubliuoti skrebukus ar gaminti tik paviršutiniškai dekoratyvinius, gažius, tačiau „neišjaustus“, bedvasius skrebus.
6. Iš kur semiatės idėjų naujiems scrapbooking‘o darbams? Kas jus įkvepia kurti?
Skrebinimas ̶ tai ne tik hobis, bet ir mano gyvenimo būdas. Gėda prisipažinti, bet prieš ką nors išmesdama, visada pagalvoju: „galbūt galėsiu panaudoti skrebui“. Turiu vieną lagaminuką su etikete „junk“ („nereikalingi daiktai“ aut. pastaba). Į jį dedu visokius niekučių šlamšto „lobius“. Skrebui esu sukarpius savo nudėvėtus džinsus ir net nuėmus dekoratyvines sages nuo batelių. Taip pat mane įkvepia internetinės skrebukų galerijos, dainų žodžiai, prekių pakuotės, interjero dekoravimo žurnalai, šiuolaikinių madų tendencijos… Mane įkvepia pats gyvenimas.
Ačiū už pokalbį.
Čia pateikta tik nedidelė dalis Irmos skrebukingo darbelių, daugiau galite pamatyti čia:
http://www.flickr.com/photos/34386833@N07/