skaitytojo pusryčiai
Sodrus skonis ir maloniai kreminė konsistencija – būtent todėl Creme Brulee yra mano desertinė rekomendacija #1 – idealiai tinkanti kaip papildomas savaitgalio pusryčių meniu elementas. Žavu tai, jog šis saldus malonumas sukuriamas natūralių ingredientų ir nesudėtingo gamybos proceso dėka. Tiesa, deserto kulminacijai reikalingas ne kiekvieno virtuvėje esantis įrankis skambiu pavadinimu – karamelizatorius. Apie patį gamybos procesą apstu informacijos interneto platybėse – tad recepto neperrašysiu, o ir kartotis nesinori. Šįkart pakalbėkime apie Creme Brulee subtilybes: istoriją, skonių įvairovę ir žinomą – pateikimą.
Nedidelis miestelis Švedijos gilumoje. Šiurpi gimnazisto mirtis. Niekas, išskyrus jo geriausią draugę Linėją, neabejoja, jog tai – savižudybė. Šešios merginos, tarp kurių bendra tik tai, kad jos visos mokosi toje pačioje mokykloje. Ir dar tai, kad jos pastebi, jog miestelyje ima dėtis keisti dalykai… Patekėjus raudonajam mėnuliui, ateina senųjų pranašysčių pildymosi metas.
Įstoti mokytis paskatino tėvai, bet jautiesi ne savo vietoje? Manai, kad dabar visą gyvenimą turėsi dirbti nemėgiamą darbą? Nesijaudink, tai dar nereiškia, kad negalėsi daryti to, ką iš tiesų mėgsti! Daugybė jaunuolių vos pabaigę mokyklą skuba stoti į aukštąsias mokyklas, renkasi specialybes, kurios labiau priimtinos jų tėvams, nei jiems patiems. Vienas jų – Darius Beinoravičius, gerai žinomas „M&D Substance“ didžėjaus vardu. Ar galėtum pagalvoti jog šis vaikinas, dabar sukantis plokšteles naktiniuose klubuose bei kuriantis muziką Lietuvos žvaigždėms, prieš keletą metų studijavo chemiją? Vaikinas iš Gargždų pripažįsta, kad tai tikrai nebuvo jo svajonių studijos.
Prieš kelerius metus draugė ne kartą siūlė paskaityti A. Marininos detektyvų. Atsikalbinėjau, kad tokiam žanrui gaila akių ir laiko. Vieną kartą nuobodžiaudama paėmiau pavartyti kažkurį jos detektyvinį romaną ir likau ištikima šios rašytojos gerbėja. Dabar man nebėra didesnio malonumo, kaip niūrų savaitgalį, ypač kai lauke nykus oras, arba nesveikuojant, įsitaisyti šiltame kampelyje ir pasinerti į šios rašytojos kuriamą pasaulį.
Rodos visai „ne į temą” (tiek metų laiko, tiek laikmečio prasme) sumaniau pažiūrėti režisieriaus Raimondo Vabalo (1937-2001) psichologinę dramą „Birželis, vasaros pradžia“ (1969), tai padaryti mane paskatino kino istorijos dėstytojos geri atsiliepimai apie režisierių ir šį jo kūrinį. Likau nenusivylusi, taigi dabar savo įspūdžiais nusprendžiau pasidalinti su jumis, tikėdamasi, jog ši kukli mano recenzija sudomins dar ką nors ir savo filmų repertuare tarp visų naujausių filmų su specialiaisiais efektais, megažvaigždždėmis ir fantastiniais nuotykiais atrasite laiko šiltai ir paprastai lietuviškai istorijai, kuri ne ką mažiau sujaudins, kartai prajuokins ir paliks erdvės apmąstymams.
Šis „Liegeois“ desertas, kurį matote paveiksliuke, tai – vieno ketvirtadienio desertas Prancūzijos mokykloje. Tai – aukštose stiklinėse patiekiami šokoladiniai ledai su plakta grietinėle. Savaitės pietų „topas“. Prieš gaudami šį desertą Prancūzijos vaikučiai dar gaus šviežių salotų, geros mėsytės (kasdien vis kitokios), fantastišką gabalėlį ūkininkų gaminto sūrio , na, o pabaigai – tai, ką matote. Ir kasdien vis kitoks meniu!
Trykšti idėjomis bei originaliomis mintimis, bet neturi, kur jų išreikšti? Nori išsakyti savo nuomonę apie vieną ar kitą filmą, spektaklį, knygą, renginį? O gal pažįsti žmogų, kurio nepakalbinti – tiesiog nuodėmė? Ir net nereikia klausti – nekenti pirmadienių. Portalas „Laikas.lt“ skuba į pagalbą – startuojame su nauja kassavaitine rubrika „Skaitytojo pusryčiai“.