švelnesnis žvėris

Labai mėgstu koncertuoti. Ir kažkodėl labiausiai – rudenį. Kai visi sulėtėja, kai vis anksčiau sutemsta, kai prisimenam didelius jaukius megztinius ir, namie įsijungę stalinę lempą, sėdim ir galbūt nieko ypatingo neveikiam. Neveikiam, o jauku. Gal tyliai groja muzika, gal kažkas iškepė mums obuolių pyragą, gal mes šiandien pakalbėjom su kitam mieste gyvenančiu draugu ir, pasiuntę jam labų dienų, supratom, kad esam šitam vienišam pasauly ne vieni, kad mūsų irgi neužmiršta, kaip ir mes neužmirštam. JEI neužmirštam.