visata
„Praėjusioje laidoje papasakojau apie Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizaciją. Ši organizacija ir jos mokslininkų tyrimai privertė daugelį aikčioti iš nuostabos ir susižavėjimo. Dabar, CERN užsimojo dar smarkiau. Jos didysis hadronų priešpriešinių srautų greitintuvas – tai vienas didžiausių kada nors vykdytų mokslinių eksperimentų mūsų Žemėje“, – paskutinę pirmojo sezono laidą pradeda“, – „Mokslo sriubos“ vedėjas Ignas Kančys.
Šioje studijoje naudotas metodas pirmąsyk buvo pristatytas Prinstono ir Berkelio universiteto mokslininkų, dar 1979 m. Jis grindžiamas nustatant kampą, kuriuo yra iškraipoma tolimųjų astronominių objektų skleidžiama informacija. Pirmieji autoriai darė prielaidą, kad informacija nebūtų iškraipoma sferiškame objekte.
Procesas, kurio metu iškraipomas astronominių objektų vaizdas, turėtų teikti informacijos ne tik apie visatos išlinkimo laipsnį, bet ir apie medžiagos, tamsiosios medžiagos bei tamsiosios energijos sudėtį. Iki šiol tam kelią užkirsdavo paprastas dalykas: mes vis dar neturime galimybės išsirinkti tokį astronominį objektą, kurio tikrąjį būvį mes žinotume tiksliai, iki smulkmenų ir be iškaipymų.
Ch.Marinoni ir A.Buzzi sugalvojo pasinaudoti dvinarėmis, viena aplink kitą besisukančiomis galaktikomis. Kadangi gamtoje kryptis, kuria abi galaktikos galėtų suktis viena aplink kitą, nėra itin svarbi, paieškoję po visą dangų, turėtume aptikti įvairiausių orbitinių sukimosi perspektyvų: aukštyn, žemyn, kairėn, dešinėn, į šoną ir t.t. Sudėkite visas šias perspektyvas į krūvą, ir iš judėjimo trajektorijų apytiksliai turėtų išeiti sfera.
Tyrėjų komanda nustatė savotišką tokių dvinarių galaktikų vidurkį ir jį pakoregavo pagal varijuojančius greičius, kuriais galaktikos gali suktis viena aplink kitą. Skaičiavimuose atsižvelgiama ir į santykinį tamsiosios energijos kiekį visatoje. Lygtimis ir skaičiavimais buvo žongliruojama tol, kol dvinarių galaktikų imtis įgavo vieningą įvairių krypčių pavidalą.
Rezultatai leido teigti, kad maždaug 70 proc. visatos sudaro tamsioji energija.
„Bendrojo reliatyvumo teorijoje yra tiesioginis ryšys tarp geometrijos ir dinamikos, – aiškina prof. Ch.Marinoni. – Tad, sykį apibrėžęs visą visatoje esančios medžiagos ir energijos aibę, tu turi tiesioginės informacijos apie visatos geometrinę formą. Kalbu apie geometriją, kurios mus mokė dar pradinėse klasėse.“
Mokslininkų atlikto tyrimo apibendrinimai leidžia teigti, kad visata iš tikrųjų yra plokščia. Tokią prielaidą pirmasis iškėlė dar Albertas Einšteinas, tokia prielaida vėliau buvo ne sykį patvirtinta stebėjimų metu, tačiau ši prielaida lieka vienu sudėtingiausių iššūkių suformuoti tvirtą teorinį pagrindą.
Edinburgo universiteto teorinės astrofizikos ekspertas Alanas Heavensas pastebi, jog šio tyrimo rezultatų patikimumas grindžiamas keliomis prielaidomis apie kosmoso prigimtį.
„Marinoni ir Buzzi ėmėsi spręsti problemą, ar mes galime rasti kitą, empiriškai „švaresnį“ būdą išsiaiškinti visatos formą. Be jokių netiesioginių pasvarstymų, kuriais mes esame linkę remtis iki šiol, – pareiškė A.Heavensas. – Jie darniai apibendrino visus egzistuojančius metodus, tad jų rezultatuose, laimei, nėra nieko stebėtino. Jų idėja yra labai išbaigta, nes ją formuluojant einama tiesiogiai nuo stebėjimų prie apibendrinimų. Nesu tikras, kad jų metodas leis mums detaliai apibrėžti, kas yra tamsioji energija – ši sąvoka dar nėra pakankamai tiksli.“