J
Išsakyta nuomonė, aiškiai, iki galo suformuluota mintis, jokio proto pakutenimo, gryna tiesa. Patogu ir paprasta. Šlapia žuvis nuslysta gomuriu.
Pažinti nėra žinoti. Pažinimas yra kelionė, vanduo. Paprastas ir aiškus žinojimas – sala: lig alpulio kvapnus jazminas pavasario vakarą, po audros jūra šilta ir jauki, kaip apkabinimas, nespėjęs išgaruoti vanduo ant per dieną įkaitusių paviršių išsiritęs rasa, perlais ant žolės stiebų, atmintyje skonis – aviečių, mėlynių, obuolių rudenį… Friedericho Nietzsche’s Zaratustrai žinojimas yra nesuteptasis pažinimas: „Visų daiktų nesuteptasis pažinimas yra man tai, kad iš daiktų nenoriu nieko: nebent tik viena – gulėti priešais juos lyg veidrodis tūkstantaakis.“ Šis pažinimas arba žinojimas yra pastovus, kuriantis stabilumo pojūtį, kurio taip geidžia žmogaus protas.
Pažinimas kaip kelionė prasideda klausimu, praplečiančiu chaoso vandenyną. Tokia upė pakeliui į vandenyną. Šio pažinimo būtinybė tiesiogiai proporcinga stokai, empirinės tikrovės ar jos dalies stygiui, toji būtinybė ieško logikos, priežastingumo, pagrįstumo. Pažinti šiuo atveju – sunaikinti nepriteklių savyje, atveriant vidybę.
Aristotelio metafiziką ir naująją fiziką jungęs anglas Francis Bacon’as, renesanso epochos mąstytojas, teigia, jog protui būdingas savitas nuolatinis suklydimas. Protas prietaringas, ieško ir pasikliauna analogija, jam vadovauja stabai – giminės, olos, aikštės, teatro – tai įsitikinimai, nuostatos, nulemti žmogaus prigimties, išsilavinimo, išorinio konteksto etc. Tad suklydimą gali nulemti net ir žodžiai. Ypač tie, kurie nurodo į nesamus daiktus.
Sėkmė, laimė, svajonė… Sėkmė puošia. Vakarų civilizacija yra orientuota į sėkmę. Sėkmė didina vertę ir savivertę, patvirtina kompetenciją, skatina motyvaciją, didina veiklumą. Nesėkmė, atvirkščiai, yra bejėgiškumo, nepilnavertiškumo jausmų priežastis, nekompetencijos rodiklis. Nesėkmės bijoma, sėkmė yra siekiamybė, sėkmės ieškoma.
Galutinis ir totalus pažinimas neįmanomas, tačiau šį veiksmą nulemia mąstymas: apmąstyti, apeiti apie daiktą, reiškinį aplink, iš visų pusių, visus 360 laipsnių, apžvelgti kiekvieną kampą. Fenomenologiškai tai reikštų įvykdyti sąmonę, kuriant perspektyvas, ir fenomenologai pasakytų, jog tam, kad kažką apeitume, reikalinga jog tai būtų daiktas. O jei tai tik metafizinė metafora?..