esė

Esė konkurso „Ištrauk mane iš stalčiaus“ nugalėtojai
Esė konkurso „Ištrauk mane iš stalčiaus“ nugalėtojai

Du mėnesius redakcijos paštą užkimšti bandė esė konkurso „Ištrauk mane iš stalčiaus“ dalyvių tekstai. Jais visais, o labiausiai jų gausa be galo džiaugiamės, dėkojame dalyvavusiems ir jums leidus skelbiame 4 nugalėtojus. Jų tekstus, kaip ir žadėjome, spausdiname ir apdovanojame „Kitų knygų“ leidiniais.

Esė konkursui „Ištrauk mane iš stalčiaus“: Kalnas
Esė konkursui „Ištrauk mane iš stalčiaus“: Kalnas

Mokslo metai eina vis tikryn. O aš – vis aukštyn – link Viešosios bibliotekos. Bet kaip nenoriai… Turbūt ir jums teko susidurti su realybe, kad ten knygos per penkias minutes nepasiimsi – nueisi į vieną aukštą, į kitą, į tą kabinetą, į aną, ir pusę dienos jau išbraukei iš savo gyvenimo. Ar verta?

Esė konkursas „Ištrauk mane iš stalčiaus“ baigėsi: visų dalyvių darbai
Esė konkursas „Ištrauk mane iš stalčiaus“ baigėsi: visų dalyvių darbai

Esė konkursą „Ištrauk mane iš stalčiaus“ skelbiame baigtu. Be galo džiaugiamės didžiuliu būriu dalyvių, kuris, prisipažinsime, nustebino mus pačius. Dėkojame visiems atsiuntusiems savo darbus.

Esė konkursui „Ištrauk mane iš stalčiaus“: Maršrutas – Žirmūnai–Naujininkai
Esė konkursui „Ištrauk mane iš stalčiaus“: Maršrutas – Žirmūnai–Naujininkai

Vėlgi mindžioju pažįstamą betono taką, dar turbūt menantį sovietmetį – numindžiotos plytelės, nudriskę kraštai, prilipusios gumos byloja ir šuniškai numindžiotą gyvenimą.

Esė konkursui „Ištrauk mane iš stalčiaus“: Katino ir šeimininkės dienoraščiai
Esė konkursui „Ištrauk mane iš stalčiaus“: Katino ir šeimininkės dienoraščiai

Kažkaip keistai jaučiuosi. Na, kitaip sakant, katiniška nuojauta. Be galo stipri katiniška nuojauta, vedanti mane prie namų. Ką tai galėtų reikšti?

Esė konkursui „Ištrauk mane iš stalčiaus“: Mokyklą baigiau
Esė konkursui „Ištrauk mane iš stalčiaus“: Mokyklą baigiau

Kodėl viskas visuomet prasideda nuo širdies? Gali tepti delnus kreida nuo prakaito, susigrūsti pirštus pažastin, kad išsivaikščiotų užledėjęs kraujas, bet širdis, išdavikė, prieš valandėlę prilygusi šveicariškam laikrodžiui, jau muša kažin kokį klumpakojį krūtinėj, pasiutimu uždegdama tavo skruostus, arba, atvirkščiai, nubalinus it negyvėlio. Protarpiais virpa it paukštelis – Jėzau, nustirtum iš gailesčio, jei nebūtų tavo asmeninė. Ak, mano mylimos, ak senos tetos, ak dėstytojai… Visiems bijojau pažvelgt į akis, bet nieko negali būti baisiau už šitą laukimą.

Esė konkursui „Ištrauk mane iš stalčiaus“: Ten
Esė konkursui „Ištrauk mane iš stalčiaus“: Ten, kur neša spinduliai

„Ir čia reikia matyti tik trapeciją su savo vidurine linija. Per čia einančią ir va, kažkur čia, susikertančią… Ji lygiagreti trapecijos pagrindams“ ir bla bla bla…

Esė konkursui „Ištrauk mane iš stalčiaus“: Jaunas mėnulis
Esė konkursui „Ištrauk mane iš stalčiaus“: Jaunas mėnulis

Kai dangus atima žemę, apsunkusios kojos praranda savo prasmę, bet lyg mistinei būtybei (o aš ne ji) man nereikia sparnų.

Esė konkursui „Ištrauk mane iš stalčiaus“: Penktą ryto...
Esė konkursui „Ištrauk mane iš stalčiaus“: Penktą ryto…

Penktą ryto pažadina tave pro durų plyšius bandanti įsibrauti gruodžio pūga. Šaltis laižo langus, aplink nė gyvos dvasios. Tik tu ir jau matyti šešėliai, stipriai nagais įsitvėrę miegą, primenantį katės. Vienatvėje orientyru pabūtų Dievas, tačiau juo netiki, o ir pats čia užsukti vengia. Paimi nuo stalo žalsvą butelį ir geri salstelėjusį įkvėpimą. Kadaise, kai dar gerdavai vyną iš taurių… O moterie!

Esė konkursui „Ištrauk mane iš stalčiaus“: Lašelis
Esė konkursui „Ištrauk mane iš stalčiaus“: Lašelis

Niekaip nepavyksta išmesti iš galvos to vaizdo. Idealaus apvalumo vandens lašelis kabo ore, o po juo lygus ir ramus vandens gabalėlis. Dominuoja paslaptingai mėlynas, smaragdinis spalvų koloritas. Tai vaizdas, kuris ištrina man iš atminties laiką, matmenis, datas ir skaičius. Įdomiausia tai, kad pasąmonė numato, kas bus toliau. Mažas, skaidrus vandens apskritimas sekundę, ar net trumpiau, leisis žemyn. Jo forma išsikreips (galbūt jis bijo) vos tik pasieks vandens paviršių, o jį pasiekus, pliumptelės į paslaptingą ir dar jam nepažįstamą pasaulį. Keletą akimirkų lašelis dar egzistuos. Jis dar iškils į paviršių įkvėpti oro, bet tai bus paskutinis kartas, nes po to jo nebeliks. Jis nenorės su tuo susitaikyti. Dar kurį laiką drebins ir maištaus – dr ums ramybę. Nuo tos vietos, kur baigsis vienalytis lašelio egzistavimas, sklis didelės bangos: viena, antra, trečia, tačiau jos aprims ir vėl įsivyraus ramybė.

Esė konkursui „Ištrauk mane iš stalčiaus“: Spalvos
Esė konkursui „Ištrauk mane iš stalčiaus“: Spalvos

Mano darbas – nei sunkus, nei lengvas. Aukštos lubos, spalvingas kambarys ir bandymai atvesti į protą kitus. O gal save? Negalėčiau to tiksliai pasakyti, tačiau kova su pasauliu neišvengiama, todėl reikia eiti drąsiai ir pajusti beprotybę. Vidinis monologas pasibaigė, kai į kambarį įžengė pirmasis žmogus, ieškojęs savęs. Nužvelgęs mane keistu, šiek tiek pasibjaurėtinu žvilgsniu, jis iš karto tarė: „Šiandien minčių srautas diktuoja skirtingus vaidmenis, kuriais turiu gyventi, arba tiesiog „gyvuoti“ – bandyti parodyti, kad jie egzistuoja, tačiau rasti tikinčiųjų gali būti sunku kaip kokiai nors šviežiai iškeptai sektai. Dar blogiau, nežinau, ar noriu turėti pasekėjų, o jie bent jau apsisprendę.“

Esė konkursui „Ištrauk mane iš stalčiaus“: Pirmoji darbo diena
Esė konkursui „Ištrauk mane iš stalčiaus“: Pirmoji darbo diena

…Tau tereikia praskėsti kojas, o visa kita padarysiu aš…

Esė konkursui „Ištrauk mane iš stalčiaus“: Kitąmet išmoksiu megzti
Esė konkursui „Ištrauk mane iš stalčiaus“: Kitąmet išmoksiu megzti

Sėdėjau šiandien su savo promočiute, ir užklausė ji, ar megzti aš besugebanti. Susigėdau mažumėlę: kažkada seniai seniai, mokykloj dar, lyg ir buvo darbų pamokos, o ir virbalus rankose, atrodo, laikiau, bet ne, močiut, nemoku. Tai kokia tu mergina, piktinosi ji, koks vyras tave į žmonas ims, nei paklodėms kraštų neišgražinsi, nei vaikams kojinyčių nenumegsi – su tokia motina kojas žiemą nušals.

Esė konkursui „Ištrauk mane iš stalčiaus“: Durų rankena
Esė konkursui „Ištrauk mane iš stalčiaus“: Durų rankena

Pasaulyje egzistuoja daug durų, tiek pat, kiek ir žmonių. Skiriasi tik jų rankenos. Kiekvienas iš mūsų rūpinasi savo durim: puošia visokių formų kilimėliais, paauksuotais skaičiais, kurie turėtų nešti sėkmę ir šventiniais, nenatūralumu kvepiančiais vainikais.