Emilija Čepulytė
Kaip galima pradėti sekti pasaką? Taip pat, kaip rašyti knygą, ir taip pat, kaip gyventi gyvenimą. Pabaiga tokia paprasta, kiek keistas autorius. Kartais su storomis lūpomis, atlėpusiomis ausimis, praskeltu antakiu ar viena ilgesne koja. Jei autoriai būtų vienodi ir pasakas sunku būtų atskirti, perskaičius vieną, antrą tik akim permestum, o trečiosios nei nenorėtum pradėti. Pasaka, kaip ir auksinės plunksnos, skiriasi savo praba. Kuo vyresnis pasakų paukštis, tuo plunksna vertesnė, tuo labiau tviska ir glosto akis. Atsiranda tokių, kurie nori nupešti svetimas plunksnas ir jomis nupiešti savo gyvenimo pasaką. Tačiau svetima plunksna išgauti reikiamą gaidą sunku, beveik neįmanoma. Tai nosinė per ilga nutįsta, tai taškas per plačiai įsitaiso, ką jau kalbėti apie raidžių talijas ir stotus. Na, o greitakojė gaidelė, šokinėjanti sakinių žodžiais ir besikarstanti sąsiuvinio langeliais, nesiduoda pagaunama ir pakartojama. Kartoti kito istorijos neverta. Kiekvienas turime savo 364 dienas ir gyventi dukart tiek kasmet būtų pakankamai sudėtinga. Tačiau yra tokių, kurie sužvarbusiais nuo darbo pirštais gviešiasi labiau tviskančio gyvenimo, pamiršdami savo namuose uždegti šviesą. Niekas neturėtų pasakoti to, ko nepajuto, ką pametė, praleido, padėjo ir pamiršo. Kai viskas išrėkta, išverkta ir išspjauta, nieko nelieka įrašomo į storus pasakos lapus. Žodžiai nepagaunami ir nebylūs, nelinkę kalbėti ir dalintis mintimis. Džiaugiasi išsprūdę iš burnos ir bėga neatsigręždami, kad niekas nesumanytų sugrąžinti jų atgalios į trikampį kambarį. Išsprūdo, ištirpo, susitvenkė ašaroje, nuriedėjo skruostu palikdami mėlyną žymę. Kas norėtų visą tai dėti į pasaką? Pasakose skamba žvangučiai, girdisi kaip noksta serbentai. Bet ilgiau pažiūrėjus į šviesą raibsta galva, sukasi kojos, norisi prisėsti, gal net atsiremti veidu į tiesą.
Stori puslapiai kantuotais kraštais atrodo nedraugiški, nesupratingi, nenoriai pasiduoda verčiami. Ir žodžiai, murzinais dantimis slepiantys akis po kepurėm. Sėdintys ant suolelio apsimesdami, kad pasaulis jų nemato. Gėdos juokas, kuklūs žvilgsniai, pasislėpę po puslapio numeriu. Viską tikroje pasakoje galima rasti, tik reikia mokėti akylai ieškoti. Nedaug reikia lapų gyvenimo pasakai. Priklausomai, kiek tiesos bus pasakyta, kuo jos daugiau, tuo labiau gūžiasi raštas, smulkėja raidės, darosi nebeįskaitomi žodžiai. Bet nesinori visko atiduoti pasakai. Taip gaila atsisveikinti su paskutine tau suteikta proga, paskutiniu tau suteiktu šansu ar galimybe. Jis maloniai kutena ir šildo ranką, visada pasitinka sėdintis kišenėje. Nesinori su juo skirtis. Dėl to taupai, taupai, glaudi prie žando, myluoji. Bet netikėtai pradeda lyti sunkus ir griaužiantis akis lietus. Kaip tik pro šalį kiūtinantis keturlinkas senelis pasiūlo vatos skruostams nuvalyti. Atrodo, mainais turėtum jam kažką duoti, bet visiškai nieko neturi. Kažkas viduj paglosto paširdžius susenusia ranka. Bet ne, ne tai, kažkas pirštu kutena pasmakrę. Staiga nustoja. Nagu mygia į žandą palikdamas žymų rėžį. Tuo metu iš už kampo lėtokai išsuka mintis, mat buvo išėjus pasivaikščioti po ryto rasą. Be žodžių atiduoda Tai, ką taip ilgai saugojai, tau net nespėjus susivokti. Lengvai, neatsakingai, greit ir netikėtai. Labiau nei lietus dideles, naivias akis pradeda graužti ašaros su žodžiais. Leki namo, nenori jų pamesti, stengiesi sučiupti, suskaičiuoti ir užspausti delne. Nesiseka. Na va, ir vėl neliko žodžių, visi pabėgo. Puslapis lieka dėkingai tuščias. Gal kada, gal kada nors, kaip sirpstanti vyšnia ir mano pasakos puslapiai pradės rengtis. Naujausios mados ar nebemadingais, bet man mielais nutįsusiais megztiniais.