Anastasija Proskurina
Meilė… Ji neturi nei įvado nei pabaigos. Sutinkat? Nedrįstat prieštarauti. Gerai. Tai va. Sunku, kai netyčiukais įsimyli. Kai Tau virš 40-ies. Jau šeima yra. Vaikai tuoj tuoj paliks namus. Žmona nebe tokia graži kaip 20-ies. O vyras, atrodo, jau piktybiškai nebeišneša kojinių. Kai situacija tokia, rodos, neišgelbės net mama, kuriai paverksi ant peties, paglostys ji tau nugarą ir bėdas išsklaidys. Tuomet bibliotekoje, parduotuvėje, turguje, o gal net pasiimant vaiką iš būrelio, Jūs pastebit simpatišką personą. Ji taip patraukė akį. Taip Jus sužavėjo. Bet ne… Eime namo. Kur laukia vienatvės kupinas vakaras, nes namie 4 televizoriai. Niekas niekam nemaišys. Juk puiku, kai šeimoje niekas niekam netrukdo. Taip atsiranda nauji mamos žiedai, tėtis vis dažniau kur nors keliauja. Bet ne apie suaugusiųjų meilę. Apie vaikų.
Kai buvome maži, neturėjome kompleksų. Na, bent jau mano „karta“. Jeigu kažkam iš mūsų kažkas patikdavo, tai ir pasakydavome. Buvo baisu. Nieko nesakau. Man darželyje patiko toks Julius. Jis buvo aukštas (tais laikais kažkur 130 cm), toks su putliais žandukais, mulatukas. Jo buvo gražios akys. Aš prisimenu. Tikrai. Tokios rudos ir blizgančios. Tada nežinojau, kad jos gražios, bet dabar žinau. Tai va. Mes Su juo žaisdavome „batman‘ais“. Kai mama vedėsi mane namo, galvojau apie jį. Tada galvojau, kad myliu Julių. Ir dabar galvoju, kad tada mylėjau Julių. Bet negaliu teigti, jog mano meilė Jam buvo be atsako. Nes taip su Juo šia rimta tema ir nepakalbėjom. Nemokėjom dar kalbėti. Maži buvom.
Man daug berniukų patiko. Nedaug berniukų mylėjau. Tačiau… Vienas berniukas buvo išskirtinis… Nežinau, ar mylėjau jį. Greičiausiai ta Meilė buvo žaislinė. Žinot? Na, kaip pyragaičiai iš smėlio, kai žaidi namais. Dėl visko kaltas Lietuvos žemėlapis. Mūsų šalyje labai nepatogiai išdėstyti miestai. Pavyzdžiui, Kaunas galėtų būti kur nors pakrašty. O va Vilnius… Arčiau… Arčiau manęs.
Meilė. Vaikiška Meilė rimta. Ji lieka visam gyvenimui. Juk net senatvėje prisiminsim, kokia buvo pirma meilė. O suaugusių meilė dažniausia iš reikalo būna.
Valentino diena mokykloje (2–3 klasė). Puošiesi, kaip tik gali, šiandien Jis pažiūrės į Tave (kaip ir kasdien), bet ne. Ne kasdien Valentino diena. Puoštis nėra kuo. Nežinau, ką gražaus turiu. Išvis aš dar nežinau, kas yra gražu. Galiausiai lekiu pro duris. Kaip ir kasdien vėluosiu. Bėgu per pusnis. Kuprinė trankosi į galva – į užpakalį. Rytoj skaudės. Velniop. Turiu spėti. Mamos megzta kepurė lyg tyčia nerimsta ant galvos. Ji tiesiog prašosi nuimama. Tiek to. Begu su kepure rankoje. Jau nebetoli. Įlekiu. Įskrendu. Užskrendu laiptais. Foje dar yra dėžė laiškams. Spėjau. Įmetu meile permirkusį voką. Skambutis. Meilės galia išgaravo. Į trečią aukštą teks lipti, o ne skristi. Bet vis vien. Įbėgu į klasę. Spėjau. Suolas. Labai norisi įkvėpti oro, bet jo nėra, nes klasėje dar 29 mažamečiai, klegantys apie priešingą lytį. Vietoje šviežio oro netyčia įtraukiu įvairiausių kvepalų mišinį. Kiekvienas nori šiandien atrodyti ir kvepėti kaip suaugęs. Mamų, tėčių ir (deja) močiučių kvepalai klasėje imituoja giminės susitikimą. Bet ne tai svarbiausia. Po sekundės prasideda svarbiausia dienos užduotis – išklijuoti visas širdeles, kiek tik atsinešei į mokyklą. Pradedam nuo draugių, kol netyčia ir visai nekaltai po širdute gauna ir berniukai. Šurmulį nutraukia stuksenimas į duris. Visi sustingsta, nes žino – tai „Meilės paštas“. Gerklėje lyg kuolas koks. Taip silpna pasidaro, kai pamatau mūsų klasei skirtoje krūvelėje savo laiškiūkštį. Taip. Kai buvau jau ne pirmokė, mylėjau tokį berniuką iš klasės. Mes su juo per choreografiją šokome. Jis pats norėdavo su manimi šokti.
Taip aš jį ir įsimylėjau… Dalina laiškus. Man nerupi, kiek ir nuo ko gaunu laiškus aš. Žiūriu į jį. Berniukas gauna galybę laiškų. Nekreipia į juos dėmesio. Jis gražus. Jį daug mergaičių myli. Viena klasiokė, kuriai buvau suplėšiusi striukę, pastebi kaip žiūrių į savo Princą. Šaiposi. O man negėda. Aš myliu tą berniuką.
Labai. Bet jis išmeta mano laišką, kaip ir galybę kitų. Taip dužo mano širdis pirmą kartą. Bet gera buvo mylėti berniuką iš klasės.
Niekada nepamiršiu berniukų, kuriuos mylėjau.