Katedros Nepažįstamoji
Aš Šaltojoje Žemėje. Esu vietojoje, tokioje panašioje į tą, kurią vaizduotė man piešė dar gerokai iki kelionės… Ir man gera išeiti į šaltį ir vėją lyg juose slypėtų kažkas, kas sutelktų mano dvasią, kas duotų mano žvilgsniui skvarbumo, o kūnui ir emociniam pradui taurumo, gaivumo ir švaros…
Prabundu nuo ryškiai oranžinės šviesos, kuri gausiai užliejusi langą į rytus. Atsikeliu iš lovos ir einu lango link – tai pirmasis saulėtekis, kurį čia išvydau, kuris prikėlė mane iš miego. Tada savo naujajame kambaryje, kuris ganėtinai erdvus, atlieku kelias jogos asanas.
Po pusryčių išeinu į šaltį, pasiklystu dviračių keliukų labirintuose ir atsiduriu pamiškėje. Blaškausi, kol galop primenu sau, kad viskas, kas vyksta čia, neturi reikšmės. Nurimstu. Tik tai, kas nematoma yra magiška, tik tai yra tikra…
Atsiveria plati panorama – tolumoje matyti senamiestis, už kiurio, o Dieve, begalybė miškų!!! Suskamba rotušės varpai ir jau žinau, jog čia buvo verta atvykti, kad išsipildytų pranašystė.
2012 m. vasario 23 d.
Yra sakoma, kad tai nutinka tik kartą, tik vieną vienintelį kartą, kai toli toli nakties platybėse pasigirsta paslaptinga giesmė…
Buvo ankstyvas rytmetis, ji žingsniavo šaltomis tuščiomis gatvėmis, apleistomis, nepalytėtomis purvinos saulės šviesos, kuri neregiais pavertė ištisus legionus.
– Nelaboji dvasia! Aš jaučiu! Tu – nelaboji dvasia! – ėmė šaukti iš už šiukšlino namo kampo išlindęs neregys, įsmeigęs miglos ir rūkų aptrauktų akių žvilgsnį į ryto viešnią. Jis kreivais drebančiais pirštais kažin ką rodė lyg piešdamas ore daugiareikšmį brėžinį. Jis jungė liniją su linija, kurios sudarė matematiškai irracionalią kreivę, tada iš oro vėl „traukė naujus ženklus“, kuriuos lydėjo neaiškus jo murmėjimas… Tuo metu ankstyvajai damai pasirodė, kad tuos keiksmus, šis, ką tik iš statinės išlipęs Diogenas, adresuoja būtent jai. Nežinia. Visgi buvo jau netoli. Kai ji pasiekė tiltą, žymėjusį jos kelionės namo pabaigą, benamis, regis, aprimo ir dar kelissyk sumurmėjęs apsisuko ir nusliūkino atgal užu šiukšlino namo kampo.
Nuo upės kylantis rūkas smulkiais lašeliais nusėdo ant jos veido ir maloniai vėsino praėjusios nakties kančias bei vis dar ugnimi liepsnojačias mintis.
Ji galvojo, kaip su saulės patekėjimu guls į jaukius patalus ir užmirš kovą.
Juk laimi tas, kuris žaisdamas visiškai išsivelka iš savo kailio.
Paprasti žingsniai liko užmaršty. Ji neprisimins, kaip užrakino buto duris, nusimetė aukštakulnius ir kritusi į lovą prisidegė cigaretę.
Rytinėje padangėje turbūt jau ėmė žaisti pirmieji raudonojo saulėtekio atšvaitai, bet jų nebuvo matyti per užtrauktas naktines užuolaidas. Cigaretės dūmai ratilais kilo į viršų ir sklaidėsi niūrioje kambario prietemoje. Nerūpestingai išmėtyti drabužiai bei įvairūs daiktai čia visuomet buvo leisgyviai, neišsivaduojantys iš letarginio miego, pamiršę saulės šviesą ir dienos spalvas.
Jaunoji moteris įtraukusi dar kelis dūmus padėjo vis tebesmilkstančią cigaretę į lėkštutę ir ėmė rengtis. Aplaidžiai metė rūbus į lovą, kurioje ką tik gulėjo. Ji sunkiai alsavo, tuo metu turbūt troško nustoti kvėpuoti. Greitai visas kambarys paskendo tabako dūmuose, o ji tiesiog atsigulė ant grindų ir žvelgdama į lubas jautė į ją krintančius lietaus lašus, gėrė akimis pilką dangų, kuriame tilpo devyni vandenynai… Tuomet sugrįžo praeitos nakties vaizdai…
– Man jau vis tiek. Pati žinai. Nebesvarbu, – tarė jis stovėdamas atokiau, viena ranka pasirėmęs knygų
lentynos.
Ji trumpam suraukė kaktą, tada šyptelėjo ir lėtai žengė prie didžiulio veidrodžio, prie kurio prisėdo, įsitaisė lotoso asanoje. Nusiėmusi raištį nuo ilgo juodo žeme besivelkančio chalato, tamsiai raudonais dažais ėmė tepti lūpas. Šią „procedūrą“ ji atliko neįtikėtinai preciziškai, vos spausdama švelniai lietė vos pravertas lūpas ir, rodėsi, kad iš jos esybės veržtųsi tamsios klampios glamonės, kurios besirangydamos atsispindėjusios nuo veidrodžio bandytų pasiekti abejingąjį vyriškį.
Baigusi ji trumpam sukluso ir tyrinėjo savo atvaizdą, tada ramiai atsistojo ir pasisukusi šonu į ją stebintį vyrą vienu plastišku mostu paleido savo juodąjį rūbą kristi žemyn ir šis tyliai slysdamas jos liaunu kūnu pritraukė erotikos giesmę. Kol jis švelniai leidosi, atrodė, sekundės virto minutėmis, o šios – valandomis. Galėjai regėti, kaip juodos šilko gijos liečia kiekvieną jos tyros baltos odos lopinėlį, kaip atidengia pečius, atgaubia kaulėtą nugarą, sukasi apie papilvę, sūkuriuodamos atidengia intymiausias vietas ir galop kaip gyvatės susirango prie pėdų.
Ji pakėlė smakrą, nejudėjo, net nekrustelėjo – lyg ledinė statula amžino įšalo žemėje. Jiedu žiūrėjo vienas kitam į akis. Tai buvo atsisveikinimo akimirka. Kaip kokią vaizdajuostę ji vėliau ją persuks vis iš naujo ir iš naujo… Visos detalės išsiliejo, tapo blyškiu fonu.
Ji žinojo, kad bet kurią akimirką ta jėga gali nunešti ją toli į šiaurę, ak, taip toli nuo jo. Ji negalėjo pajudėti, bandė suvaldyti ašaras ir žiūrėti žiūrėti, tiesiog žiūrėti į priešais stovintį sužadėtinį. Ji buvo tikra, kad jiedu abu pajuto, kad tas nepaliaujamas žiūrėjimas vienas kitam į akis buvo vienas intensyviausių ir sunkiausių judviejų epochoje. Jų akys skleidė, spinduliavo milžinišką jėgą, grėsmingą energiją, kuri virto, transformavosi į kažkokių būtybių šokį, kurį jiedu taip norėjo išmokti. Ji tikra, jog tada kažkas tikrai buvo sukurta.
Toji akių šviesa buvo prasmingesnė už daugybę atsisveikinimo žodžių.
Tą didelį dvasinį svorį turinti akių bendrystė atėmė kvėpavimą. Tačiau reikėjo pasistengti pakilti aukščiau išsiskyrimo kančios.
– Išeik, – šaltai ištarė jis. Tuomet ji pribėgo, suklupo ant žemės prie jo kojų, apsivijo jas rankomis ir virpančiu balsu paklausė:
– Ar tikrai daugiau niekados? – vyras kiek nerviškai krustelėjo, per jo veidą perėjo lyg koks elektros impulsas, akys sudrėko , bet visiškai ramiu ir tvirtu balsu tarė:
– Niekados.
Tuomet daugiau netarusi nė žodžio, ji lengvai atsistojo ir ėmė rengtis. Lyg niekur nieko, paprastai, galbūt netgi kiek lengvabūdiškai vilkosi ploną juodą megztuką, rusvas velvetines kelnes, ovėsi aukštakulnius. Baigusi priėjo prie jo, nebyliai atsistojo priešais.
Jis žavėjosi jos krištolo skaidrumo akimis, kurios varstė jį lig sielos gelmių, lyg šiaurės ašigalio snaigės, lyg stiklo šukės… Šiose akyse nebuvo nei gėrio, nei blogio, jose nebuvo dieviškų raižinių – tai Nesaties vandenyno dugnas, kuriame atgulęs sielos inkaras liks amžiams. Jis prisiminė kokybę tos egzotiškos dvasinės patirties, kurią jam suteikė ši pragaro žvaigždė ir negalėjo tiesiog negalėjo suvokti, kad visa tai buvo tikra, kad jis lankėsi ten, kur paprasti žmonės neužklysta, kur pro eglių viršūnių kuriamus vartus patenki į smaragdo šalį, o iš jos atgal į logines sistemas, priklausiančias mūsų pasauliui. Jo mintys buvo trumparegės, jos nerado saulės šviesos. Viskas veltui. Jam dabar nereikalinga magiška vedlė, nes jis jau įšventintas, o ji… turbūt eis toliau ieškoti tų, kurie sutverti smaragdo šaliai.
Tada ji pasisuko durų link. Tai nebuvo atstiktinumas. Jis, visą šį laiką buvęs toks indiferentiškas, per akimirksnį persimainė – karštligiškai sugriebė ją už pečių ir pritraukė prie savęs, norėjo pabučiuoti, glausti tą kūną, kuris, rodos, ką tik buvo pasiekiamas, tačiau tuomet jos lūpos prasivėrė ir jai nespėjus nieko ištarti, vyras pasijuto lyg paralyžiuotas, jo rankos nevalingai paleido ją. Negalėdamas nė krustelėti jis liko stebėti, kaip užsidaro laukujos jo apartamentų durys…