Akvilė Marcikonytė
Pavargau nuo šalčio. Pavargau nuo baimės. Pavargau ir nuo skubėjimo. Toks jausmas užplūsta, kad nuo paties gyvenimo vargstu. Nuo savęs. O labiausiai nuo minčių, kurių destruktyvumas tampa įrodymu, kad tiesiog nebesuprantu savo gyvenimo. Kartais galvoju, kad yra tokia liga – minčių vėžys, kaip navikinės ląstelės ima nevaldomai dalytis – žmogaus kūne formuojasi auglys, atimantis gyvastį, taip ir neigiamos mintys – nematerialios, bet tokios kenksmingos gyvybei… Filosofinės nemigos metu, šis vėžys pasiekia trečią stadiją ir skausmui viduje tapus nepakeliam, priglaudžiu tvinksinčią galvą prie šaltų grindų. Mąstau kokį vaistą pasirinkti. Turiu du. Metalinė chemoterapija, žinoma, kad po kiekvienos tokios procedūros laukia nemalonūs šalutinis poveikis, tad pažvelgus į savo riešus po pastarojo karto, atsisakau šio varianto ir renkuosi antrąjį, vadinu tai savotiškais raminamaisiais vaistais, bet jie nesuveikia taip greitai. Raminamieji, švelni žolelių arbata – svajonės, o gal tiesiog fantazijos, į kurias pasinėrus užmiegu.
Lauke sninga. Tokiomis didelėmis ir romantiškomis snaigėmis, o aš tįsau ant grindų šalia lovos. Tai irgi gana romantiška – pamažu įsivaizduoti, kaip kažkas įeina į kambarį ir išgelbėja mane. Nuo demonų esančių many, nuo minčių vėžio. Išgelbėti paprasta. Reikia tiek nedaug. Man užtektų pokalbio, apkabinimo, kuris sušildytų mano sušalusį kūną, man užtektų žmogaus, kuris mane suprastų ir išklausytų, ką dabar aš jaučiu. O jaučiu tiek daug, jaučiu, kad neišmokau gyventi, mokykloje to nemokė, tėvai irgi nieko nepasakojo apie gyvenimą, galbūt patys nelabai išmanė šį amatą, o man tai menas… Technika, kurios neįvaldau ir jaučiuosi tokia bejėgė, tarsi netalentingas dailininkas, talentingųjų Žemėje, kuris blaškosi derindamas spalvas, bet jos nedera, o drobė vis lieka sugadinta. Tada nusprendžiu tik grožėtis kitų gyvenimais, nes pati taip piešt nemoku. Užgimsta širdį toks noras, kupinas vilties, vedantis link ieškojimo, paslaptingojo dailininko, kuris leistų jį stebėti, o galbūt išmokytų ir mane. Herojus, kuris nuspalvintų mano pilką kasdienybę. Nuspalvintų mane.
Kvailiausia, kad žinau, kokio herojaus aš noriu, tik šis nesiruošia manęs gelbėti. Kartais mąstau, kad teisingai daro – tegu bėga nuo tokios luošės, kaip aš, tamsumos ir liūdesio. Atsidūstu, bet mane taip gundo jo šviesa… Prisimenu, kaip sėdėdama per penkis metrus nuo jo įsivaizdavau kaip iš manęs – iš mano esybės lėtai tįsta nematomos gijos, rankos, delnai ir pirštai pilni jutimo receptorių jaučia viską taip stipriai ir aiškiai. Nematomos bangos hipnotizuojančiai sklinda oru ir švelniai glosto jo veidą ir plaukus. Tik taip galiu prie jo prisiliesti. Kartais smalsu, ar jis tai junta. Išsigąstu, o jeigu pajustu? Išsigąstu, o ką aš tada daryčiau. Išsigąstu, kad išsigandau, juk tai taip netikra. Mano minčių drama, minčių išsiilgusių kitų minčių apie meilę padarinys. Tai tėra įrodymas, kad galbūt įsimylėjau, ne tą žmogų, o pačią meilės idėją. Gražus kūnas ir keletas charakterio savybių gali tesuveikti kaip stimulas, patrauklių savybių rinkinys, gundantis mane. Bet ar man rūpi pats žmogus. Neturiu atsakymo. Pasijuntu savanaude… Ir lieka tik neskanus išgalvoto ryšio šešėlis. Ryšio, kuris tikrovėje yra toks trapus, subyrėjęs pažyra į stiklą, skaudžiai durianti….
Susierzinu. Tai taip prieštaringa, supykstu pati ant savęs, kad man nepavyksta būti stipriai ir pačiai išsikapstyti iš šitos juodumos, kurią pati ir susikūriau, bet kita vertus aš ne baronas Miunhauzenas ir pati savęs už pakarpos neišsitrauksiu. Ir tai taip natūralu trokšti to žmogiškojo ryšio. To tvirto santykio tarp dviejų žmonių, kuris ir yra viso šito niekam tikusio pasaulio esmė. Tasai ryšys, artumas suteikia jėgų mylėti tą pasaulį, mylėti jį tokį, koks jis yra. Tik kaip jį gauti, kaip duoti?
Jau švinta, netikėtai prisimenu savo mylimo rašytojo A. Kamiu žodžius, kad yra tik vieną rimta filosofinė problema, nuspręsti ar gyvenimas vertas, kad jį gyventum ar ne. Vis dar sprendžiu šį klausimą. Galbūt klausiu kiek kitaip…Ar aš verta gyventi. Mylėti. Būti mylimai. Staiga išgirstu žodžius: „ Tu verta…“. Tik jau nebesuprantu ar jie skamba mano galvoje, ar tai angelo balsas ar mano herojaus iš už penketo metrų… Užmiegu.