Tomas
Papasakosiu jums savo istoriją. Koks to tikslas? Nežinau. Ir išvis, iš kur man žinoti? Juk aš tik papasakot noriu, o ne atskleisti kažkokias gyvenimo prasmės subtilybes ar kitokias filosofines ypatybes. Tai va.
Atsisėskit patogiai. Atsisėdot? O dabar ne tik atsisėskit, bet ir įsitaisykit patogiai. Nusiraminkit ir atsipalaiduokit, nes tai nėra liūdna istorija. Ji tik apie beviltišką ir beprasmišką mano gyvenimą. Sakysit – „ tai čia ir yra liūdna biče“? Aš atsakysiu, kad beviltiškas ir beprasmiškas gyvenimas nėra liūdna. Liūdni yra tie dalykai, dėl kurių negalima to gyvenimo gyventi, kurie trikdo to normalaus gyvenimo vystymąsi ir tempą. Mano gyvenimas vystosi normaliai, tačiau jis yra tiesiog beviltiškas ir beprasmiškas. Ar tikrai taip yra, nuspręskite patys po mano paskutinio juodu ant balto parašyto žodžio. Sutariam?
Tie, kurie atsakėt „ne“ – nenervinkite ir nepykdykite manęs. Tiesiog nustokite skaityti mano tekstą čia ir dabar. Kodėl? Todėl, kad jūs esate dar didesni gyvenimo pesimistai negu aš ir jums patiems reikėtų kurti tokią rašliavą. Sakiau nustoti skaityti anoje vietoje. Kodėl dar to nepadarėt? Kodėl dar skaitot toliau? Viskas aišku su jumis. Jūs esate tie eiliniai pasiburnoti mėgstantys pilki žmogeliai, kurie tą daro dėl visiškai neaiškių ir netgi sakyčiau mistinių priežasčių. Gal jums tai suteikia kažkokią moralinę kompensaciją už visas jūsų gyvenimo nuoskaudas? Gal jaučiatės kažkaip geriau, kai užpilat šiek tiek purvo ant kitų, atrodo niekuo dėtų žmonių? Ai ne esmė. Jūsų gyvenimas – darykit ką norit. Visai nesiruošiu jūsų mokyti, tik atminkit vieną – jeigu jau ruošiatės pabaigti skaityti šitą tekstą, tai prašau nors trupučio pagarbos ir supratimo. Juk jūs labai panašūs į mane. Nesiburnokit tik. Na, o tie, kurie be jokio vargo sutikote šį vėsų ir lietingą vakarą paskaityti mano istoriją ir nuspręsti ar ji tikrai tokia apgailėtina – ačiū jums iš anksto, nes žinau, kad su jumis rūpesčių nebus. Taigi, kadangi aš esu nemažas pesimistas, tai šis mano tekstas yra orientuotas į jus, nes tik jūsų nuomone aš patikėsiu ir tik į ją galėsiu atsižvelgti.
Neįsižeiskite neigiamo atsakymo pareiškėjai, tačiau jūs esate tokie patys kaip ir aš – daugiau ar mažiau, bet vis tiek viskuo nusivylę, dėl to ant jūsų nuomonės stipriai sakant man yra nusišvilpt. Nors velniop visą tą mandagumą ir taip toliau, patys pirmi pradėjote maišyti mane su žeme, todėl tiesiog eikit velniop. Na kaip jums, mano draugai optimistai? Meistriškai šioje vietoje priverčiau nustoti skaityti visus tuos nuobodas, juk taip? Aš manau, kad taip, kita vertus, jeigu jie vis dar varpo savo niūriomis akimis mano tekstą, tai apie kažkokią, net ir menkiausią savigarbos dalelę negali būti jokios kalbos. Gerai, gerai.
Jaučiu, kad jau kyla ir jūsų, mano draugai, nepasitenkinimas, nes per daug dėmesio skiriu ne jums. Nepykit, viskas gerai. Šiek tiek per daug išsiplėčiau ties nereikalingais dalykais ir nulėkiau į pievas. Atsiprašau. Taigi, mano žadėta istorija. Sarkastiškai pasakius – mėgaukitės!
Pradėkime nuo ryto. Rytas
Na, nesumeluosiu pasakydamas, kad kone kiekvieną rytą atsikeliu ir mano galvoje visada tūno paskutinis sapno fragmentas. Visada pagalvoju, kaip norėčiau persikelti ten. Į sapnų pasaulį. Ten viskas atrodo taip nerūpestinga, taip šaunu. Maistas ten tarsi užmirštas dalykas. Toks įspūdis, kad jo net nereikia ten būnant. O jeigu ir reikia – tai labai retai. Bet tas retumas būna be galo malonus skrandžiui, nes tuo metu galima prisivalgyti visko, ko tik jis ir širdis geidžia. Ir žinoma – visai nemokamai. Darbas? Koks dar darbas? Jokių darbų sapnų pasaulyje nėra. Ten žmonės nuo ryto iki vakaro daro tik tai, ką nori. Daro tuos malonumus, kurie jiems labiausiai patinka, o tam pasauliui tai niekaip neatsiliepia, nes jis pats vystosi savaime. Nėra ten ir tokių žemiškų paistalų, kaip nedarbas, neišmokėta alga ar infliacija. Viskas ten labai puiku. Na, o moterys. Mm… Jos ten pačios tave vilioja. Jokių pastangų neįdedant gali nesunkiai sugulti į lovą su beprotiškai karšta pupyte, kurią ką tik matei bare arba tarkim net paprastame ir niekuo neišsiskiriančiame prekybos centre. Tik įsivaizduokit realiame gyvenime tokį scenarijų? Negalit? Kodėl? Nes jis neįsivaizduojamas. O ten pamatai trumpą sijoną, iš jo kyšo ilgos, gerai nudegusios ir tikrai labai seksualios kojos. Iškart net nieko negalvojęs supranti, kad tavęs laukia puikus scenarijus. Visai kaip iš kokio nors filmo – pasimylėti su karšta nepažįstamąja. Vyrai… Argi drįstumėt pasakyti, kad tai netiesa? O moterys… Juk jūs ir pačios gerai suvokiat, kokie ten būna tie vyriški sapnai ir fantazijos jose. Ir tik nereikia vaizduoti čia labai jau gerų mergyčių ir kažkokių nekaltų angelėlių. Tiesa filmai su tokiais scenarijais, kaip kad ir sakiau, pavyzdžiui – „Pasimylėti su karšta nepažįstamąja“ – tikrame gyvenime, ko gero, daugumos būtų vertinami kaip porno filmai. Su tuo jau sutiktų tiek vyrai, tiek ir moterys. O štai sapnuose tokie dalykai yra tikra realybė, o ne tabu. Bet vis tiek galiausiai suprantu, kad ten atsidurti nėra įmanoma ir tada dažniausiai einu pusryčiauti. Na, tokie ten ir pusryčiai pirmą valandą po pietų. Čia jau labiau pietūs, bet visgi aš vis tiek vadinsiu juos pusryčiais, nes mano giliu suvokimu pusryčiai yra tada, kai žmogus valgo vos tik atsikėlęs, o ne tada, kai yra valgoma devintą valandą ar devintą trisdešimt ryto. Na, tai va, ką čia dar daugiau apie tą rytą jums papasakojus? Vyrai turbūt reikalaujat dar kažko apie karštas pupytes, taip? Ššš, tyliau, juk visą šitą skaito ir moterys. (Bet nepamiršiu jūsų prašymo ir manau, kad aptarsime viską prie alaus bokalo) . Tai yra – aptarsime apie darbo reikalus, moterys. Tik apie darbą ir apie planuojamą verslą. O apie ką jūs pagalvojot, a? Ir dar drįstat vadintis geromis mergaitėmis… Čia dar klausimas, katrie labiau ištvirkę… Nuo to momento, kai pavalgau eilinius savo gamybos sumuštinius, mano suvokimu jau prasideda pietų metas.
Taigi. Pietūs.
Na ką, praktiškai pradedu pasakoti jau antrąją dalį iš trijų. Sakote nebereikia net ir tų dvejų likusių, nes jau ir taip galite aiškiai konstatuoti, kad mano gyvenimas išties yra toks, kokį ir sakiau jį esant? Na, taip, gal jūs ir teisūs, bet visgi būkit tokie geri ir paskaitykit likusią dalį, gal ji dar labiau pablogins situaciją, o gal netgi šiek tiek pataisys reikalus. O gal… Gal bus net ir erotinių scenų… Visi nešvankūnai, kuriuos patraukė šie žodžiai – galiu pasakyti jums, kad jūs tikrai esate nešvankūnai. Na gerai, dabar be humoro tęsiam toliau. Prasidedantys pietūs man reiškia du dalykus. Viena – reikia vėl nukeliauti į universitetą ir atsėdėti nors tas dvi paskaitas ar tuos du seminarus, juk ir taip jau pusę praleidau savo noru… Antra – žinau, kad vos tik grįžęs vėl galėsiu panirti į miegą ir pailsėti, nes toks įspūdis, kad niekada to nepadarau.
Universitete nieko naujo – kitą savaitę kolokviumas, be to, kaip visada ten verda tikras merginų intrigų katilas. Bjauru atsidurti kažkur visai šalia jo, nes tas dirbtinumas tiesiog vemti verčia. Visos žaidžia žaidimą – „draugės“, tačiau, kurios iš tikrųjų yra draugės, supranti tik per seminarą užvirus aršiai temai ar nugirdus vienos barikadų pusės apkalbas kitų daržų atžvilgiu. Gerai nors tiek, kad priešingos lyties atstovai yra tie žmonės, kurie visada sako, ką galvoja, ir su kuriais visada gali nenueiti į seminarą tik tam, kad suvalgytum kokį kebabą, parūkytum cigaretę, išgertum kavos ar galų gale tiesiog pasivažinėtum su populiariuoju „ bwm“ po rajonus. Ai beje, dar yra toks dalykas kaip mokymasis universitete. Tai čia kaip ir nieko gero, nes maniškis mokymasis būna tik prieš kolokviumą. Universitete tiesiog analizuoju žmones ir galvoju apie kitus, visai nesvarbius, bet ta, mano momentine nuomone, žymiai svarbesnius dalykus negu mokslai. Taigi, toks tas gyvenimas universitete. Tų visų saldžiųjų universiteto porelių nepaminėjau, nes tie įsimylėjėliai bent jau trumpam surado save, yra laimingi ir man tas netrukdo. Džiaugiuosi už juos ir dėl to nekišu jų į šitą pilką, bet realiomis spalvomis baltą ir juodą tekstą. Paprašius grupioko (nesikabinkit tik prie žodžio taisyklingumo, jūs, neturintys ką veikti, žmonės), kad parvežtų namo ir, žinoma, jam tą atlikus, žymiai viršijus greičio limitą ir aplenkus porą neva su juo „lenktyniaujančių“ išsišokėlių, prasideda antroji pietų dalis. Vėlgi miegas. Broliui išėjus į lauką susitikti su draugais, su savo panele – aš vėlgi įninku į miegą. Miegu ir sapnuoju, sapnuoju ir miegu. Galiausiai atsikeliu iš mistinių, tačiau labai patrauklių ir pačių įdomiausių sapnų. Tada, kaip supratot, jau būna vakaras.
Vakaras
Vakaras visai kaip ir rytas prasideda labai jau panašiai – nuo maisto. Juk reikia pavalgyti bent tris kartus per dieną, nes taip visur sako. Pirmas valgymas buvo ryte/per pietus, antras jau tikrai per pietus – suvalgiau universiteto bufeto maisto arba kebabą iš neaiškaus kiosko šalia aukštosios mokyklos, na, ir dabar trečiasis – vakarinis užkandis. Dažniausiai jį pasirenku kokį nors ypatingą, kaip kad… Ne, ne, ne sumuštinius. Duokit pabaigti mintį. Pavyzdžiui, mamos pagamintos lazanijos, kurią man paprašius ji gamina tikrai gana dažnai, nes visgi tai yra mėgstamiausias mano patiekalas. Dabar atsikėlus, ji taip pat sukasi virtuvėje, tačiau lazanija jau pagaminta stovi savo vietoje šaldytuve ir laukia manęs. Tiesą pasakius net nesidomiu, ką dabar ruošia motina, nes žinau, kad ir ką ji daro, tai bus labai gardu. Man jau šlamščiant tą lazaniją, motina prieina, pabučiuoja į kaktą ir pasako, kaip labai ji mane myli. Pilna burna atsakau, kad aš irgi. Grįžta tėvas, brolis taip pat jau parsirado, nors netrukus vėl išskuodžia pasiaiškindamas, kad nori praleisti ypatingą vakarą su panele ir, kad grįš tiktai rytoj. Žinoma, tėvai jį išleidžia, kurgi dėtis, juk jis jau ne vienerius metus kaip pilnametis. Tėvas palinki sėkmės ir šelmiškai mirkteli akį, motina taip pat kaip ir mane, pabučiuoja į kaktą ir ištaria tuos pačius nuoširdžius žodžius.
Priėmęs visas būtinas procedūras jis išlekia tarsi galvą pametęs. Su manimi suprantama neatsisveikino, nes jam dabar tik mergina galvoj, nieko čia teistino. Na, tai ką, tęskime tolesnę vakaro eigą. Aš jau pabaigiau lazaniją, tėvas šio to užkandęs kimba į pagalbą kažką ruošiančiai žmonai. Tada, žinoma, kaip dažniausiai ir būna, pritrūksta kokio nors pieno ar dar kažko ir kadangi aš šeimoje vikriausias – užduotis tenka man. Parduotuvėje beieškant vieno iš pigesnių, tačiau ne pačio pigiausio pieno, pastebiu kaip su manimi flirtuoja graži mergina. Pagavusi mano žvilgsnį, ji tiesiog perskrodžia mane savuoju giliu ir viliojančiu žvilgsniu. Aš viską mačiau, tačiau ir vėl grąžinau savo akis prie pieno. Ieškojau tokio, kurio kaina būtų nebrangi, bet, kad ir pats pienas būtų neprasčiausias. Na gerai, prisipažinsiu, kad tą momentą tik vaidinau, jog įnirtingai ieškau pieno, nekreipdamas į ją dėmesio. Bet kai vėl žvilgtelėjau į merginą, pamačiau, kad ji daro tą patį reikalą su bandelėmis. Iš tikrųjų, ji tik laukė, kol vėl į ją pažiūrėsiu. Sulaukė.
Šį kartą turbūt savo periferiniu matymu ar dar kitokiomis moteriškomis galiomis pastebėjusi, o gal nujautusi, kad mano akys vėl naršo po jos kūną, ji visu savo nuostabiu profiliu atsisuko į mane. Vėl naudojo tą patį, pačių gražiausių ir giliausių mėlynų akių pasaulyje žvilgsnį, bet taip pat pasitelkė ir naujų viliojimo priemonių. Tokių kaip antai ilgų ir lygių savo geltonų plaukų sruogelės sukimas aplink pirštą ir tokių, kaip „netyčinis“ monetų išbėrimas ant grindų. Aš, žinoma, išauklėtas būti džentelmenišku, mandagiu ir geranorišku žmogumi, todėl padėjau jai surankioti tuos apvalius metalo gabalėlius. Kol abu juos rinkome tupėdami vienas priešais kitą, jaučiau kaip ji nevalingai, o gal ir apgalvotai siekė panaudoti savo moterišką prisilietimą prieš mane. Ir jai pavyko. Tai buvo labai švelnus ir tarsi vėlgi „ netyčinis“ mano rankos palietimas. Po to prisilietimo mūsų žvilgsniai susitiko dar kartą. Šis žvilgsnis jau be jokios abejonės turėjo tapti pergalingu tai merginai, tačiau netapo. Aš nepelnytai atėmiau iš jos pergalę ir padėjęs jai surankioti monetas nieko nepasakiau, o tiesiog grįžau prie savojo pieno ir daugiau nebeatsisukau į ją. Viskas ne dėl jos. Tikrai ne. Dievas mato, kokia ji ideali buvo ir velnias žino, kaip ji mane traukė ir traukia, tačiau aš nenorėjau žengti lemtingo žingsnio. Ir netgi ne todėl, kad neturiu pakankamai drąsos. Tikrai ir ne todėl. Tuo labiau, kad netolimoje praeityje esu turėjęs labai mylimą merginą. Visa savo esybe mylėjau ją, o ji mane išdavė su mano pažįstamu, su žmogumi, kurį vadinau savo draugu, ir maniau, galįs juo pasitikėti. Na ką gi, klydau. Gal net ir dabar po to įvykio per pagarbiai jį vadinu sakydamas „pažįstamas“… Apie savo buvusią meilę galėčiau išsiplėsti be galo daug, tačiau turiu pabaigti šią savo istoriją, kad pagaliau galėtumėt laužyti galvas, kas gi su manimi negerai. O gal aš jau pasakiau atsakymą? Nežinau, aš per daug pasimetęs ir man ši užduotis jau yra per sunki, nes dabar aš esu tik pilkas žmogus, tik rutinos vergas. Ir štai susiradęs pieną, kurio kainos ir kokybės santykis būtų gana patrauklus, einu iki kasos. Merginos niekur aplinkui jau nemačiau – ir gerai. Su tokiu šunsnukiu ir nevykėliu kaip aš, taip ir reikia elgtis. Grįžtu namo. Motina su tėvu dėkoja man už gerą darbą, grąžą liepia pasilikti ir visai nesvarbu, kad tų likusių pinigų dar būtų užtekę bent penkiems to paties pieno pakeliams. Atrodo turėčiau džiaugtis ir būti patenkintas, tačiau kažkodėl taip nėra. Kažkodėl aš labai liūdnas ir tas įvykis parduotuvėje su mergina tik dar labiau iškėlė manyje tuos liūdnus pojūčius į paviršių. Dabar jau padaręs visus savo dienos darbus… Na, kokius ten darbus… Sėdžiu ir skaitau kažkokį teisės vadovėlį… Ne, nesimokau. Juk kaip ir sakiau – mokausi tik prieš pat kolokviumus, tačiau dabar skaitau, nes nebežinau, ką daugiau veikti. Skaitau, nes noriu greičiau prastumti laiką iki to momento, kai pagaliau galėsiu eiti miegoti. Dar yra gerokai per anksti, todėl tas vadovėlis tarsi tyčia, o gal ir visai netyčia pasitaikęs man po rankomis pabus mano laiko stūmimo priemone dar bent valandą. Ir štai valanda jau praėjo. Išsivalau dantis ir einu miegot. Tikiuosi, kad kuo greičiau panirsiu į tą nuostabų sapnų pasaulį. Pasaulį, kuriame nėra tokio dalyko kaip jausmai, o jeigu ir yra, tai jie tik patys tyriausi. Pasaulį, kuriame žmonės yra tokie, kokius tu nori juos matyti. Pasaulis, kuris nesupranta tokio dalyko kaip išdavystės ir neištikimybė…
Ir visgi kartais aš pagalvoju – o gal? Maistas, kuris man taip patinka sapnuose… Galbūt jis nėra nė kiek prastesnis negu mano mamos gaminama lazanija? Darbas, kurio nėra sapnuose… Juk realiame gyvenime aš taip pat nieko nedirbu. Merginos, kurios sapnuose yra tokios vilioklės… Kuo mergina iš parduotuvės nusileidžia joms? „ O gal?“ – vėl pakartoju šį klausimą antrą kartą. Bet visgi ne… Kažkodėl ne… Ne ir taškas… Kažkas yra smarkiai ne taip… O tada ir vėl:
Rytas
Na nesumeluosiu pasakydamas, kad kone kiekvieną rytą atsikeliu ir mano galvoje visada tūno paskutinis sapno fragmentas. Visada pagalvoju kaip norėčiau persikelti ten. Į sapnų pasaulį…