Tadas Klimaševskis
Mano darbas – nei sunkus, nei lengvas. Aukštos lubos, spalvingas kambarys ir bandymai atvesti į protą kitus. O gal save? Negalėčiau to tiksliai pasakyti, tačiau kova su pasauliu neišvengiama, todėl reikia eiti drąsiai ir pajusti beprotybę. Vidinis monologas pasibaigė, kai į kambarį įžengė pirmasis žmogus, ieškojęs savęs. Nužvelgęs mane keistu, šiek tiek pasibjaurėtinu žvilgsniu, jis iš karto tarė: „Šiandien minčių srautas diktuoja skirtingus vaidmenis, kuriais turiu gyventi, arba tiesiog „gyvuoti“ – bandyti parodyti, kad jie egzistuoja, tačiau rasti tikinčiųjų gali būti sunku kaip kokiai nors šviežiai iškeptai sektai. Dar blogiau, nežinau, ar noriu turėti pasekėjų, o jie bent jau apsisprendę.“
Apgalvojau tai tris kartus, ir pagaliau supratau, kad jis kalba apie mus abu, nors manęs net nepažinojo. Pokalbis su keistu lankytoju (ar turėčiau vadinti pacientu?) man atvėrė daugiau galimybių įgyti spalvingų žinių. Dabar aš pamačiau, kad nesu vienas, susimąstęs apie išblukusią dabartį ir praeities – ateities konfliktą. Atverk 99 proc. visų galimų spalvų ir būsi liūdnas dėl vieno pilko procento. Taigi, logiška, atsakiau jam:
„Kūryba gimsta iš kančios. Puikus pasiteisinimas, tad kodėl nepabandžius iš naujo gimti, įsijunkti į Samsaros ratą, nieko nekeisti – tiesiog stebėti, kaip viskas praplaukia? Tie, kurie ieškojo raganų, susidūrė su pasaulio sustabarėjusiu įprastumu. Tie, kurie siekia tvarkos – mėgaujasi vėtromis ir chaosu. Sveiki atvykę. Jums patiks pasaulio subtilybės ir keisto skonio ingridientai, bet neduok Dieve padauginsite…“
*** Šį kartą užėjo gana kuklus žmogus, kuriam nesisekė suderinti pasaulio su spalvingomis, tačiau jokios harmonijos neturinčiomis mintimis. Sugrįžti atgal pasirodė sunkiau nei apsipirkti dviem savaitėms milžiniškame prekybos centre, nors kalbėti apie dabartį sunku taip pat. Pažiūrėjau į lubas ir susimąsčiau: tai kur šis žmogus? Matant besikeičiantį apvalkalą, nesuprasi laikmečio, kuriame jis egzistuoja.
„Laikas beribis, bet jūs neprisijungiate prie jo, todėl ir esate už borto. Pajuskite, kad laikas yra jūsų – sustabdykite jį, tada vėl paleiskite. Jei paleidžiate, ir jis sugrįžta pas jus, kad sustabdytumėte – tada jūs pats jo valdovas. Kol to nesuprasite, būsite aklas užribio gyventojas su išdegintomis akimis. Jūs kuriate bėdas tokias, kokios jums jos atrodo.“
Jis ilgai žiūrėjo į vieną tašką ir pagaliau nusišypsojo. Ką tik suprato, esąs laiko ir minčių valdovas. Išėjo iš kambario labai greitai, lyg kažkur skubėdamas, tačiau tai nebebuvo mums visiems žinomas skubėjimas – jis tikrai pajuto norą gyventi, todėl nekantravo. Dirbtinės spalvos jo nebedomino.
Kitas asmuo nematė spalvų paletės. „Modernioje“ visuomenėje jį vadintų daltoniku, bet ar tai teisingas pavadinimas žmogui, kuris nemato nei pusės pasaulio? Juk daugiau nei pusė tų, kurie tyčiojasi nemato taip pat, nes jie pasaulyje nebuvę. Spindinčios vitrinos nepasako kilnios tiesos. Liepiau jam nueiti vakare į gamtą ir stebėti žvaigždes. „Tamsios spalvos“ – jis sako… Įtikinti jį nebuvo sunku: „Pamatyk tą vaizdinį, kurio nesukuria tavo akys ir vingiuotos mintys. Gražus nakties veidas tave sužavės, tada galėsi sugrįžti čia ir papasakoti man savo įspūdžius.“ Jis nusimetė kaukę ir išbėgo. Mano darbas šiandien baigtas.
*** Stoviu čia jau dvi valandas. Kur jie visi skuba? Šis kalnas lyg šventas, nes čia jaučiuosi saugus nuo spalvingos beprotybės – nenoriu dar matyti visų spalvų, todėl šaukiu: „Paimk mane, pilkas pasauli!“ Spėsiu tau padėti kitą kartą.. rytoj. Šiandien leisk man įsilieti atgal į pilką masę.