Vaiva Chockevičiūtė
Kodėl viskas visuomet prasideda nuo širdies? Gali tepti delnus kreida nuo prakaito, susigrūsti pirštus pažastin, kad išsivaikščiotų užledėjęs kraujas, bet širdis, išdavikė, prieš valandėlę prilygusi šveicariškam laikrodžiui, jau muša kažin kokį klumpakojį krūtinėj, pasiutimu uždegdama tavo skruostus, arba, atvirkščiai, nubalinus it negyvėlio. Protarpiais virpa it paukštelis – Jėzau, nustirtum iš gailesčio, jei nebūtų tavo asmeninė. Ak, mano mylimos, ak senos tetos, ak dėstytojai… Visiems bijojau pažvelgt į akis, bet nieko negali būti baisiau už šitą laukimą.
Žmonės sako – drąsos. Žmonės sako – nustok mindžikuoti, nes išvesi iš proto. Vienas atodūsis. Du. Perbraukiu pirštu stygas – kol kas vietoj. Kartą gavęs pastabą iš kolegų prilimpu prie kėdės. Dieve, kaip jie gali šitaip ramiai išsėdėti?! Nejau jie nemato? Nejau nesupranta, jog toj scenoj spręsis mūsų likimas? Kad išsėdėčiau, vaizduojuosi grindimis tekant lavą. Nenoriai pakeliu kojas nuo žemės, jaučiu, svyla padai… Išeina trečias. Nubalęs. Nieko nekalba. Nepasisekė. Rodos girdėjau, kaip grindinin kaptelėjo sūrus akies lašas, kažkam už nugaros su palengvėjimu trinant rankom…
Penktas šypsosi, kažko juokiasi, linksma mat… Nešaudo, sako, bet mano gerklė kažkur giliai skrandin nugrūda klausimą, ar komisija šiandien soti. Dieve, jie mane sudrąskys. Sugers savo žvilgsniais kiekvieną natą it kraują, tyliai spjaudami iš po nosies pasitaikiusius krešulius – nešvaru, šitas nieko nesugeba, Mocartas kape apsiverstų… Kažkas sako – eik. Girdi, tavo eilė, šeštas numeri, metas baigti mokyklą.
Akyse aptemsta auksinei miglai ištrynus atmintį. Pamenu dirigentas sakydavo, karšta širdis – šaltas protas. Kažko laukiu. Smuikas rankose – Viešpatie, grosiu. Bet ką? Tik ne Mocartą… Susikaupk. Susiimk. Užkabinu pirštu stygą ir pajuntu, kaip šalta srovele galvon sugrįžta pabėgusios gaidos. Bandau eiti užsimerkęs, mintimis šoku pro langą, tris kart vos neapsiverčiu lipdamas laiptais, bet scena po kojom, aš įaugu į ją, ji – many, nepaleis, kol nebaigsiu. Milijonai piktų akių – dvi savos, šeimininkas linkteli galva. Tarsi nieko nebūtų. Tarsi dirbtume klasėje, kaip visus tuos metus iki šiandien… Ir pirštai sušyla.
Tik dabar, tik dabar priglaudžiu smuiką paslėpdamas šypsnį – prieš mane džiunglės ir žvelgia iš salės klastingi plėšrių žvėrių žvilgsniai. Bet žvėrių nebijau. Mano venomis teka muzika, mano raumenys įauga į smuiką ir metas pradėti.
Tik vienas žvėris galėdavo nuveikti mano scenos baimę. Tai buvo meilė muzikai.