„Saulės ir vėjų motina“ – vasariška pasaka, apie taip, kaip sudėtingi dalykai paprastai išsisprendžia. O gal jūs šią istoriją suvoksite visaip kitaip? Sekam…
Buvo trys broliai, o vienam iš jų per pusryčius ir pavakare vis rodėsi akyse dvi sauli, o šiaip nematydavęs antros saulės. Išsiprašęs jis brolių, kad jį leistų ieškot antros saulės. Išleido. Nuėjęs į kitas žemes, užėjęs dideles girias.
Kartą girdi girioje – lermas. Užsinorėjęs pamatyt, kas tai būtų. Žiūri – levas („liaus“), vanagas, skruzdė ir vilkas pasipjovę jautį nemok pasidalinti. Levas, užtėmijęs žmogų, vadin pas save artyn:
– Žmogau, būk teip geras, pardalink mums tą męsą.
Žmogus, atpjovęs galvą skyrium, padavė skruzdei:
– Maža esi, gali ten išieškoti visas skyleles.
Raumenis padavė levui, kaulus – vilkui, grobus – vanagui.
– Ar visi kantanti mano padalinimu?
– Labai kantanti…
Kožnas davė jam po biskį savo plaukų, skruzdė davė ūsų, vanags – plunksnų.
– Kad bus, – sako, – bėda, ant mūsų duotų daiktų pamislyk – tai bus teip.
Gavęs dabar galybę pasiverst, į ką jis norėjo, tas žmogus nuvyko net pas vėjų valdoną. Nuo šiaurio vėjo patyrė antros saulės nesanti, tik ant marių salos esanti pana, turinti tokius plaukus, kaip saulė, o nuo jos vieno plauko atsispindąs spindulys į dangų kaip žvaigždė didžiausia. Jis dabar, vėjo motinos pamokintas, persikėlęs ant tos salos, radęs tą paną ir ją vedęs.