pasakos
Kur atsiduria princesės iš pasakų su laiminga pabaiga, ir kas būtų, jei pabaigos nebūtų?.. Retorinis klausimas, į kurį galima būtų atsakyti tik pasitelkus lakią vaizduotę. Romantiškos pasakų istorijos dažniausiai baigiasi laimingai, gal dėl to ir baigiasi, nes tolimesnis gyvenimas tėra tai, ką galime pamatyti kasdienybėje, su ją lydinčia rutina, kuri neegzistuoja tik tol, kol tęsiasi pasaka. Nemažai panašumų galima pamatyti ir realiose meilės istorijose – pradžia intriguoja, jaudina, suteikia laimės pojūtį. Vėliau, vadinamoji laiminga pabaiga, kuri dažniausiai akomponuojama vestuvių varpų skambesiu, tėra kasdienybės, rutinos, gyvenimiškų rūpesčių pradžia.
Prisijunkite prie nuotykių ir pamatysite, ar Alisai, pradėjusiai žaisti milžiniškoje šachmatų lentoje, pavyks iš Pėstininko tapti Valdove!
Įprastai pasakų princesės yra tikri dorybės bei skaistumo įsikūnijimai. Savo, nors ir nedidelėje, bet linksmoje iliustracijų serijoje ispanų menininkė Marilen Adrover meta iššūkį nusistovėjusioms normoms ir pasakų herojes patupdo į areštinę. Taip Snieguolė, idelios, šeimyniškos, nesavanaudiškos moters ikona, suimama už seksualinį priekabiavimą, kraujuojanti Raudonkepuraitė įtariama nužudymu, Alisa, nusivylusi realiu pasauliu, ima vartoti narkotikus, o kadaise bokšte įkalinta Auksaplaukė tampa plėšike. Įdomūs likimo vingiai, tiesa?
„Kažkur už jūrų marių. Kur karališkos pilys padalintos pusiau, kur piratų laivai įkalinti lede ir miestai negali prabusti iš amžino žiemos miego, gyvena berniukas vardu Kajus”, – taip prasideda visiems puikiai žinoma Christiano Anderseno pasaka „Sniego karalienė“. Šią ir daugelį kitų įsimintinų istorijų vaikams ir ne tik jiems primins „Skalvijos“ kino centras.
„Saulės ir vėjų motina“ – vasariška pasaka, apie taip, kaip sudėtingi dalykai paprastai išsisprendžia. O gal jūs šią istoriją suvoksite visaip kitaip? Sekam…
Šiandien pati neįprasčiausia pasaka visoje – nei ilgoje, nei trumpoje – Ketvirtadienio liaudies pasakos rubrikos istorijoje. Mes nelabai ką supratome, gal jums seksis geriau. Bet buvo smagu…
Ar tikrai visada gėris nugali blogį? Gyvenime, labai gaila, bet, ko gero, ne, tačiau pasakose – visada. Optimistiškai nusiteikę sekame seną gerą pasaką apie dvylika brolių juodvarniais lakstančių.
Dvylika bernų, kurie visą dieną nieko neveikė, vakare taip pat nenorėjo savęs varginti, sugulė į žolę ir ėmė girtis savo tinginiu. Vienas sako:
— Kas man darbas su kitais, man pakanka savim rūpintis: valgau nemaža, o geriu dar daugiau.
Pavalgęs keturis kartus, truputį palaukiu, kol išalkstu, tada vėl drožiu. Anksti keltis nemėgstu, o kai saulė pakyla, vėl ieškau pavėsio kur pailsėti. Pašauks mane ponas, apsimetu nieko negirdįs; pašauks antrą kartą, iš pradžių palaukiu, paskui atsistoju, pasirąžau ir einu iš lengvo. Tik taip darydamas dar gali žmogus gyventi! Kitas atsiliepė:
Stebi margą pasaulį ir akys raibsta – pilna jame gyvių, augalų ir paukščių. Ir keistos draugystės juos sieja, kitus gi priešingai – apsilenkti negali, šiaušias ir įkasti taikos. O kodėl taip yra, težino tik… Pasakos. Labai gerai, kad darbštūs rinkėjai daug jų surinko ir užrašė. Gausybę sąsiuvinių primargino ir Jonas Basanavičius, Aldona Liobytė, Pranas Sasnauskas, o leidykla „Nieko rimto“ surinko po pluoštelį, sudėjo į knygą „Girios trobelė“ ir sodriais piešiniais padabino (iliustratorė – Erika Tumienė).
Šiandien kassavaitinėje rubrikoje Ketvirtadienio liaudies pasaka – Melų pasaka. Skaitant belieka nepamesti įvykių ir stebėtis vaizduotės galėmis. Gal tai puikus scenarijus, pavyzdžiui, muzikiniam vaizdo klipui?