Kokią suknelę rinktis? Baltos ar mėlynos gėlės? O kaip dėl limuzinų? Panašūs klausimai iškyla daugeliui sužadėtinių.
Tačiau nuo jų gelbsi ne vien vaistai nuo galvos skausmo, bet ir vestuvių planuotojos, kurios kaip gerosios fėjos yra nematomos, tačiau labai reikalingos. Laikas.lt susirado ir pakalbino vestuvių planuotoją Laurą Vagonę arba dar kitaip Lapę, kuri net nebesuskaičiuoja, kiek vestuvių yra suorganizavusi.
– Kaip sugalvojote tapti vestuvių planuotoja? Kiek laiko tuo užsiimate?
Nors ir kaip banaliai skamba, bet kiek save pamenu, nuolat kažką organizuodavau. Ilgą laiką rengiau įvairaus pobūdžio renginius, kartu su drauge net renginių organizavimo įmonę įkūrėm. Bent 5 metus, pavadinta vestuvių planuotoja, asistente, padėjėja nebesijaučiu keistai, nes kažkaip natūraliai susiklostė, kad daugiausia organizuoju asmenines šventes. Ir manau, kad nėra geresnio darbo nei tas, kurį dirbu aš – beveik kiekvieną vasaros savaitgalį praleidžiu vestuvėse.
– Kiek suorganizavote vestuvių?
Kuo toliau, tuo labiau mano vasaros užimtesnės, ir aš nebejaučiu atotrūkio tarp sezonų. Tiksliai suskaičiuoti gal jau sunku, bet laisvas savaitgalis šiltuoju metų laikotarpiu man tikrai yra didelė prabanga.
– Sužadėtiniai dažnai bijo samdyti vestuvių planuotoją, nes galvoja, kad jos įkainiai labai dideli. Tad ar brangu pasisamdyti vestuvių planuotoją?
Sąlyginai. Jei vestuvių biudžetas itin itin ribotas, tada reikėtų iš esmės pagalvoti, ką gražaus iš turimų lėšų galima sukurti, kam skirti prioritetus. Žinau daug geros praktikos istorijų, kai žmonės patys su artimųjų pagalba suruošdavo sau nuostabiai šiltas, jaukias šventes. Bet tam reikia skirti laiko. Jei biudžetas lankstesnis, ir tikrai nenorit nei savęs, nei artimųjų įpareigoti rūpintis šventės eiga, jums reikia pagalbininko, kuris generuotų idėjas, patartų visais praktiniais organizaciniais klausimais, žinotų daugybės paslaugų ir prekių tiekėjų kontaktus ir paaiškintų, kuo jie vienas nuo kito skiriasi, – tada planuotoja jums ne prabanga, o būtinybė. Lietuvių mistinė vestuvių planuotojos profesija tikrai neturėtų gąsdinti milžiniškais įkainiais, nes bent jau pas mus jie tokie nėra.
– Dar vienas gandas: jei jau samdai vestuvių planuotoją, tai turi turėti daug pinigų, nes jos dažniausiai nesiima mažo biudžeto renginių.
Pasakysiu taip. Aš dievinu savo profesiją. Ir jei turiu laisvą savaitgalį, o žmonėms reikia tik mažutės pagalbos, žmonės šaunūs, mylintys ir mylimi, man tikrai nesunku padaryti gerą darbą ir šiek tiek jiems padėti. Aišku, tai neturėtų vėliau išaugti į visapusišką pagalbą nuo…iki. Kartais mažo biudžeto renginio galiu imtis ir tik dėl nepaprastai geros idėjos. Orginalumas mane visada paperka.
– Kokia minimali suma turi būti skiriama vestuvėms?
Tokia, kokią galite skirti. Svarbiausia – neturėti nepamatuotų poreikių. Šventės smagumas tiesiogiai nepriklauso nuo biudžeto, o tik nuo besituokiančių žmonių požiūrio. Jei turit tik kelis šimtus litų, savaime suprantama, kad svajoti apie dideles vestuves Šešuolėlių dvare būtų juokinga, bet niekas neuždraus Jums susikviesti artimuosius ir draugus į savo, tėvų, močiutės sodybą, sodą, lai kiekvienas vietoj dovanų atsiveža šiek tiek vaišių ir nepamiršta palapinės.
– Prieš kiek laiko reikia pradėti rūpintis būsimomis vestuvėmis?
Kuo anksčiau pradedama ruoštis, tuo daugiau galimybių rinktis. Ypač, jei planuojate dideles vestuves. Taip pat svarbu, jei visgi ruošiatės samdyti planuotoją, padaryti tai prieš užsisakant laiką maldos namuose ar Santuokų rūmuose. Planuotoja, turėdama praktinės patirties, padės Jums susiplanuoti vestuvių dieną taip, kad tai būtų šventė, o ne varginantis darbas jums ir jūsų svečiams.
– Įsivaizduokime vestuvių rytą. Kada keliasi vestuvių planuotoja ir kokios jos pareigos šventės metu? Ar ji dalyvauja pačiame pokylyje?
Kiekviena planuotoja turi skirtingus darbo metodus. Stengiuosi be reikalo jaunųjų netrukdyti. Susirenku rekvizitą: nuomuojamus staliukus, taures, nuperku turguje šviežių uogų, iš kepyklos paimu pyragaičius. Laiką susiplanuoju minučių tikslumu, tad stengiuosi būtinai numatyti bent 20 minučių tam, kad su padėjėja galėtumėm išgerti rytinės kavos bei aptarti, ką, kur ir kaip darysime. Mėgstu pati nuvežti jauniesiems gėles. Pabendrauti su jais, pažiūrėti, kaip sekasi pasiruošimo procesas, išpasakoti fotografui smulkmenas, kurias norėčiau, kad įamžintų.
Tada vykstu į ceremonijos vietą. Koordinuoju pasiruošimo darbus, laukiu jaunųjų ir svečių, dalinu programėles, visada stengiuosi daug bendrauti ir su svečiais, ir su jaunaisiais. Su vienais stengiuosi susidraugauti, kitiems padedu šiek tiek atsipalaiduoti. Būnu tuo asmeniu, kuris žino, kas vyks toliau, tad svečiai gali bet kada manęs klausti kuo įvairiausių klausimų, susijusių su švente.
Neįmanoma išpasakoti visų darbų darbelių, kuriuos tenka man atlikti vestuvių dieną. Bet taip, aš dalyvauju ir pokylyje. Tikrai nesėdu prie vaišių stalo, o ir toliau užsiimu savo veikla. Yra daug smulkmenų, kurios turi atsitikti savo laiku šventės eigoje. Lyg ir pačios užsidega žvakės, laiku pradeda groti muzikantai ar iššaunamas fejerverkas. Aš – slaptas šventės dirigentas.
– Ar sunku susitarti su klientais? Dažnai tenka nusileisti ir sutikti su pageidavimais, kurie Jums atrodo tikrai netinkami?
Susitarti tikrai nėra sunku. Aš pati lengvai priimu naujoves, žmonių idėjas vertinu ir stengiuosi įgyvendinti, nes tai jų šventė. Bet jei žinau, kad vienas ar kitas pageidavimas nėra logiškas, gražiai skamba, bet įgyvendinimas nebus toks, kaip vizija – tai atvirai ir pasakau. Neturiu šablono, pagal kurį kepu vestuves kaip blynus. Kiekviena šventė – iššūkis. Bet nuo netinkamų pageidavimų dažniausiai pavyksta atkalbėti be didelių vargų.
– Kokios Jūsų svajonių vestuvės, kurias norėtumėte suorganizuoti?
Aš nuolatos seku daugybę vestuvinių blogų. Peržvelgiu vestuvių fotografų naujas nuotraukas. Jūs neįsivaizduojat, kokie žmonės kūrybingi! Taigi mano svajonių vestuvės būtų tos, kur Jaunieji neribotų savo fantazijos ir išliktų stilingi, kad galima būtų sukurti kažką tokio tikro ir atspindinčio juos, tai ką jie mėgsta, kas jie iš tikrųjų yra. Klaidingai mano tie, kurie galvoja, kad vestuvėms užtenka parinkti dominuojančią spalvą ar istorinį laikotarpį ir jos jau bus įspūdingos. Ne, pirmiausia visai tai turi būti jums artima. Aš alpstu nuo tarpusavyje derančių detalių, kurios atskleidžia besituokiančių pomėgius, savybes ir išskirtinumą. Visai nesenai skaičiau apie vienas vestuves ir svaigau nuo jų vestuvių nuotraukų. Jaunieji, paklausti, kas juos įkvėpė išvardino daugybę dalykų: paukščiai, lapės, Haruki Murakami, Andrei Tarkovsky, Alexander McQueen, David Bowie, postmodernios pasakos… Ir tai tikrai jautėsi iš nuotraukų. Ten nebuvo vestuvės, ten buvo meno kūrinys. Prie tokių vestuvių mielai pridėčiau savo letenėlę.
– Kaip apibūdintumėte statistines lietuvių vestuves? Ar pasikeitė norai, pageidavimai? Ar jaunimas vis dar eina senosios kartos pramintais keliais?
Ačiū dievui, kad vis daugiau žmonių nebeina tais senosios kartos pramintais keliais ir nebežiūri į vestuves kaip į darbą, bet turiu pasakyti, kad vis dar susiduriu su piršlių korimais, jų kalbų iš pasiruoštų lapų skaitymais, tais tikraisiais vestuvių muzikantais ir panašiai, bet retai, retai. Jei tik įmanoma, stengiuosi nuo viso to žmones atkalbėti, tačiau, jei vestuvių biudžetas yra tėvelių rankose, tada tai padaryti nebūna taip jau ir lengva. Jaunimas darosi išrankesnis muzikai (tuo aš labai džiaugiuosi), valgiui ir gėrimams šventės metu, siekia vizualinio išskirtinumo. Kaip tik todėl nebegaliu pasakyti, kokios tos statistinės lietuviškos vestuvės, nes kuo toliau, tuo labiau jos vienos nuo kitų skiriasi.
– Pripažinkime, kad labai dažnai vestuvės organizuojamos ne norint padaryti šventę sau, o svečiams. O gal vestuvės ir yra šventė svečiams? Juk kitu atveju užtektų susirašyti ir išgerti šampano?
Dažniausiai taip ir atsitinka. Tačiau visai normalu, kad besituokiantys tą dieną nori būti su būriu jiems brangių žmonių, kurie yra kviečiami kartu su jais pasidalinti džiaugsmu. Svarbiausia nepamiršti, kad tai jų šventė, kurią iš tiesų reikia patiems švęsti, ir tai daryti taip, kaip norisi jiems, o ne tetai iš Kupiškio ar pusbroliui iš Amerikos.
– Kuo skiriasi lietuviškos ir kitų šalių vestuvės?
Šiais globalizacijos laikais, kai viskas niveliuojasi ir itin ryškūs vestuvių skirtumai matomi tik tarp labai stiprių konservatyvių kultūrų, pvz.: japonų, kinų, žydų ir pan., lyginti lietuviškas ir kitos šalies vestuves būtų ilgas darbas ir dar ilgesnis straipsnis. Reikėtų nepamiršti, kad vienoje šalyje skirtingas religijas išpažįstančių žmonių vestuvės taip pat gali kardinaliai skirtis. Tačiau gana dažnai tenka susidurti su tarptautinėmis vestuvėmis, kai lietuvė teka už kitataučio arba atvirkščiai, todėl galiu pasakyti kelis esminius skirtumus: lietuviams vestuvėse būtinai reikia jei ne piršlių, tai bent vedėjo, kitataučiai nelabai įsivaizduoja, kam toks žmogus reikalingas. Jie užsiima patys savimi, bendrauja tarpusavyje, šoka, kada jiems to norisi. Jų vestuvėse nėra jokių privalomųjų kalbų, bet beveik visada šmaikščią, bet jautrią ir gana ilgą kalbą pasako tėvai, pirmas pabrolys ar pamergė, jaunikis. Tarptautinėse vestuvėse niekada nebus ilgų bendrų stalų, nukrautų mėsyčių mėsytėmis, vestuvinė vakarienė bus patiekiama kiekvienam, labai daug dėmesio skiriama gėlėms ir detalėms, ypač jei už lietuvaičio teka kitatautė mergina.
– Kokią originaliausią sužadėtinių norą teko pildyti?
Kiekvienos vestuvės vienos nuo kitų kažkiek skiriasi, bet neįgyvendinamų norų nepamenu. Buvo ir arklių, ir laivų… Būna sunkiai fiziškai įgyvendinamų norų, bet aš mėgstu iššūkius. Tuo mano drabas ir žavus. Esu neišpildžiusi vieno noro: nuotaka labai norėjo vakarieniauti po atviru dangumi, vestuves pradėjom planuoti prieš metus ir, kaip visiškai suprantama lietuviui, negalėjau rizikuoti 70 asmenų vakariene, kai mūsų orai yra visiškai nenuspėjami, todėl įkalbėjau, kad bent palapinės mums tokiu atveju reikia. Ta diena buvo viena karščiausių ir saulėčiausių, bet savo sprendimo nebūčiau keitusi.
– Tuokiantis egzistuoja daugybė ritualų, kaip kad tėvas palydi nuotaką iki altoriaus. Tačiau skaičiau, kad taip seniau elgdavosi, nes nenorėdavo, jog nuotaka nuo altoriaus pabėgtų. Arba rūtų vainikėlio uždėjimas, sutikimas su duona ir druska. Ar nėra tokie ritualai morališkai pasenę, ir galbūt žmonės juos atlieka net neususimąstę apie prasmę?
Viskas priklauso nuo to, kaip tradicijas interpretuosi. Savaime suprantama, kad tradicijos kuriamos nuolat, todėl aš už tai, kad atliekant tą svarbų veiksmą, einant tuos kelis žingsnius iki altoriaus, nuotaką, o ir jaunikį, lydėtų tėvas, mama, gal abu tėvai, gal broliai ar seserys… Ne todėl, kad kuris iš jų gali pabėgti iš bažnyčios, tokių atsitikimų savo darbo praktikoje dar nepatyriau, bet kad jie kartu galėtų išgyventi tą iškilmingą momentą, kartu jaudintis prie įėjimo į šventyklą, palaikyti už rankos, džiaugtis, švęsti jungtuves tikrąją ta žodžio prasme. Kurkime tradicijas patys – toks būtų mano patarimas. Tą patį galėčiau pasakyti apie duoną, druską, vandenį ar šeimos židinio perdavimą. Rūta man nuostabi gėlė, kol ji auga darželyje. Jos, kaip vestuvių atributo, prasmės interpretuoti naujai niekaip neišeina. Apvytęs skintų rūtų vainikėlis ant nuometo ar dailios nuotakos šukuosenos neatrodo gražiai, netgi sakyčiau įgauna neigiamas prasmes. Beje, vieną nuotaką atkalbėjau nuo rūtų vainikėlio segimo prie nuometo, paaiškinusi rūtos semantiką, tačiau išgirdau klausimą, ar aš abejoju jos rūtų darželiu? (Juokiasi)
– Tobula vestuvinė suknelė?
Oooo, jų tiek daug! Jei man reikėtų šiuo metu vėl tekėti aš drąsiai įlįsčiau į Helmut Lang kostiumėlį, kurį sudaro baltos trumpos kelnės ir švarkelis. Nuotaka, besirinkdama sau vestuvių suknelę, turėtų atsižvelgti į vietą, kurioje bus švenčiamos vestuvės, į patogumą, nes su suknele reikės praleisti visą dieną ir išsirinkti tokią gražią, kurios niekada nesinorėtų nusirengti, nes ji gi vestuvių suknelė.
– Ar vis dar egzistuoja vestuvėse piršliai, o galbūt vakarą veda aktoriai?
Jau minėjau, kad kartais vis dar tenka susidurti su piršliais, bet daug dažniau vestuvių pobūviui vadovauja vedėjai. Ir vienu, ir kitu atveju geriausia, kai svečiai neverčiami kažką daryti, šventė neperkraunama banaliomis kalbomis iš pasiruoštų lapų. Beje, vedėjų, kuriuos galiu ramia širdimi siūlyti planuojantiems vestuves, tikrai nėra labai daug. Aktorius, kuris yra stulbinantis spektaklyje, nebūtinai puikiai pasirodys asmeninėje šventėje.
– Paprastas, bet labai svarbus patarimas visiems būsimiems jaunavedžiams.
Turiu bent kelis:
Džiaukitės šia diena; net jei ir ne viskas vyksta idealiai, ši diena yra skirta Jums. Praeis kažkiek laiko, net neberūpės, kokie buvo Jūsų kėdžių užvalkalai ar kad gėlės buvo ne visai to atspalvio, kurio tikėjotės, tačiau atsiminsit visada, kokia tai buvo nuostabi diena. Tiesiog džiaukitės.
Būtinai numatykite kažkiek laiko tik Jums dviem. Tai gali būti prieš ceremoniją ar po jos. Tiesiog pabūkit kartu ir tik dviese. Patikėkit, tai bus vienas įsimintiniausių vestuvių momentų.
Planuodami šventę nusistatykite sau prioritetus. Kas Jums svarbiausia? Taip bus paprasčiau planuoti biudžetą ir šventės eigą.
Labai atidžiai rinkitės fotografą.
– Ir paskutinis klausimas. Batsiuvys be batų, o vestuvių planuotoja be tobulų savo pačios vestuvių? Kokios buvo Jūsų vestuvės? Tokios, kokias ir įsivaizdavote?
Be abejonės, dabar šį bei tą daryčiau kitaip. Tačiau bendra koncepcija tikriausiai išliktų ta pati. Mes su vyru iš tiesų šventėme. Ir taip, kaip norėjome – be “spektaklio”, atsipalaidavę. Diena buvo nuostabi. Svečiai vietoj tradicinių kvietimų gavo laikraščius. Nereikėjo jokių ilgų pūstų suknelių, maniškę pagal mano pageidavimus pasiuvo anyta, kai neįlindau į mamos kadaise dėvėtą. Per miestą skriejom geltona Volga, į kurią sutilpom kartu su geriausiais savo draugais, mūsų jungtuvių liudininkais. Bandėm šventę kurti šeštojo dešimtmečio dvasia, nes iki šiol galvojam, kad gyvenimas – tai nesibaigiantis rock’n’roll’as. Šventės nuotraukos spalvingos ir linksmos. Tokias savo vestuves ir atsimenu.
– Ir dabar tikrai paskutinis: kodėl Lapės vestuvės?
Lapė nebuvo sukurta iš nieko. Taip jau kuris laikas mane vadina draugai. Tą apsukrų, gudrų, dailų gyvį ir mane sieja kailiuko spalva (juokiasi). Vestuvių planavimas reikalauja šiek tiek asmeniškesnio santykio su klientu, nei kad renginių įmonėms organizavimo versle, todėl labai natūraliai gimė Lapės vestuvės ir pati Lapė kaip personažas, galintis patarti, kritikuoti, atrasti ir parodyti. Tai savotiška mano kūryba – sukurti stebuklingą Lapės vestuvių pasaulį, kur vestuvės – ne kariami piršliai ir muzikantai su jonikomis, o dviejų žmonių ir jų artimųjų bei draugų pasaka. Kokia ji bus- stebuklinė, siurealistinė, minimalistinė…, priklauso tik nuo besituokiančių asmenybių.
Lapę kalbino Rasa Barčaitė
Foto: V.Morozov
