Saulas Williamsas – amerikiečių poetas, slemeris, aktorius, muzikantas ir politinis aktyvistas, iš pamatų drebinantis kapitalizmo ir žmonių pasyvumo nupenėtą sistemą.
Pasaulis S. Williamso vardą išgirdo 1998 m., kai jis suvaidino ir parašė scenarijų filmui „Slam“ (rež. Marcas Levinas). Nuo to laiko drąsi ir gaivališka menininko kūryba iš gniaužtų nepaleidžia net didžiausių skeptikų. Scenoje skaičiuodamas 15 metus, S. Williamsas jau spėjo išleisti 7 albumus, parašyti 4 knygas, nusifilmuoti ir režisuoti 9 filmus ir padirbėti su tokiomis legendomis kaip A. Ginsbergas ir S.Tankianas („System of a down“).
Jo kūryba yra galinga ir įkvepianti. Tokia, kuri gali jūsų suvokimą apversti aukštyn kojomis ir padrąsinti žvelgti toliau negu mato akys.
Po S. Williamso pasirodymo „Tarp“ festivalio uždarymo metu, per skirtas kelias minutes interviu, pasikalbėjome apie aktyvizmą ir meną, apie skirtingas kultūras ir artėjančius pasaulinius pokyčius.
Tai tavo pirmasis kartas Lietuvoje. Kaip jautiesi pirmą kartą stovėdamas prieš lietuvišką publiką?
Na, žinai, jau seniai norėjau pasirodyti Rytų Europoje, todėl esu sujaudintas čia būti… Norėčiau aplankyti ne tik kitas šio regiono šalis, bet ir Šiaurės Europą. Kodėl? Negaliu tiksliai pasakyti… Kai 8 dešimtmečio Amerika išgyveno Šaltojo karo pabaigą, jų kova su komunizmu, su „Geležine uždanga“ buvo nemokyti mūsų apie tai arba skleisti mitus ir melą. Taigi mes užaugome tik bandydami įsivaizduoti, kaip viskas atrodė, tačiau nežinodami nieko konkretaus. Būtent todėl mano susidomėjimui šiems kraštams prireikė šiek tiek laiko… Gaila, kad čia [į „Loftą”] atvykau beveik tiesiai iš oro uosto ir atgal išskrendu už kelių valandų. Neturėsiu pakankamai laiko apsižvalgyti, bet džiaugsmas yra iki čia (ranka rodo virš galvos).
Tavo poezija yra tarsi raginimas atsibusti, ne tik pasakojant apie gyvenimą, bet ir iškeliant skaudžias žmonijos problemas (diskriminaciją, smurtą ir taip toliau). Kaip manai, kodėl aktyvizmas yra svarbus mene?
Tikiuosi, kad esi teisi (šypsosi). Na, kaip čia pasakius, nepagalvok, aš tikrai neatmetu aktyvizmo, tiesiog… Mano pasaulyje neįmanoma išvengti politikos. Net jei žmogus sako: „Aš nesu politiškas“, jis turi suprasti, kad TAI jau yra politinis pareiškimas. Supranti? (juokiasi)
Mano santykis su aktyvizmu natūraliai atėjo iš tėvų. Jie abu buvo menininkai ir aktyvistai, jų draugai ir didvyriai – taip pat. Taigi aš augau aplinkoje, kurioje buvo skiepijama meno galios idėja ir nauda, bandant pakeisti visuomenę ir raginant jai būti sąmoningai. Dabar galiu atvirai pasakyti – taip, menas yra įtakingas.
Tačiau aš nepriklausau organizacijoms ar panašiai. Mano aktyvizmas yra „įsiūtas“ į kūrybą. Kaip tu ir sakei – aš bandau iššaukti žmonijos budrumą… Arba pasiūlyti tai, kas ją ragintų domėtis tikrais herojais. Atsiversti knygą ir pagalvoti: „Ar aš tikrai žinau, ką jie visi man padarė?“.
Aktyvizmas parodo, koks svarbus gyvenimas. Jis jau savaime ragina pažinti žmones ir kitas kultūras. Kitaip sakant, pažinti daugiau negu mato akys.
Asmeniškai, labiausiai domiuosi individualiu aktyvizmu. Tokiu, kai žmogus žvelgia giliau negu jam duodama, ragina mokytis ir visada žvelgti atviromis akimis ir širdimi.
Kaip manai, kodėl žmonės nėra savaime sąmoningi ir juos būtina raginti: ar čia kalta politika, žiniasklaida, ar..?
Manau, čia pačios žmonijos kaltė… Dauguma žmonių siekia patogumo ir stabilumo. O tai gavę – nebenori nieko keisti. Keisčiausia, kad net tie, kurie nesijaučia patogiai ar stabiliai, yra pažįstamoje terpėje ir bijo pasisukti kitur, bijo nežinomybės.
Juodaodžių istorijoje žinoma Harrieta Tubman. Ji XIX a. viena naktimis keliaudavo į pietus (vergovinės pietinės Šiaurės Amerikos valstijos), išlaisvindavo tūkstančius vergų ir naktimis juos slapčia vesdavo į šiaurę (šiaurinės valstijos, kuriose nebuvo vergijos). H. Tubman nuolatos persekiodavo vergvaldžiai su šunimis, tačiau ji, nieko nepaisydama, vis grįždavo į pietus… Ji sukūrė taip vadinamus „požeminius kelius“, tai yra, namus, slaptavietes, kuriuose kartu su vergais glausdavosi dienomis.
Ir, žinai, H. Tubman kartą pasakė, kad būtų galėjusi išvaduoti dar tūkstančius vergų. Pasirodo, jai tiesiog nepavyko jų įtikinti, kad jie yra vergai! Jie atsakydavo: „Kodėl turėčiau palikti tai, ką gerai žinau?“. Kodėl taip atsitiko? Ištisos tų žmonių kartos gimė vergovėje, todėl jie nesuvokė, kad gyvenimas gali būti kitoks…
Žmonės bijo pažinti kažką naujo, bijo būti pagauti, neįvertinti, bijo suklysti… Tačiau visada atsiranda individų, kurie įkvepia šimtus tūkstančių kitų.
Savo kūryboje dažnai mini Dievą. Ar nuoširdžiai tiki juo? Kas Dievas yra tau?
Aš tikiu Dievu, nes sėdžiu čia ir kalbuosi su tavimi. O Dievas man yra… Tu, aš, jis (rodo pirštu į pro šalį einantį žmogų).
Esu tikra, kad tavo kūryba žavi ir nemažai lietuvių. Ko jiems palinkėtum?
Gyvename nuostabiame amžiuje. Esame viena didelė pasaulinė bendruomenė. Tai, kad technologijos mums padeda bendrauti, yra … nerealu. JIE mums davė internetą, tačiau dar nesuvokė, koks tai galingas įrankis… (juokiasi)
Žmonės, ypač jaunimas, turėtų išmokti naudotis tuo, ką gauna. Bendraukite! Nesvarbu, gyvai ar virtualiai. Bendraukite ir darykite daugiau negu iš mūsų reikalauja visuomenė. Nesistenkite perimti „Amerikietiškos svajonės“ – juk ji dabar griūva. Esame čia ir dabar tam, kad pakeistumėme tą nevykusią svajonę, demokratiją, pasaulinę kapitalistinę rinką… Turime padaryti taip, kad visi iš to gautumėm naudos ir dalintumėmės.
Kuo daugiau keliauju, tuo labiau nustembu: dėvime tokius pat batus ir visi esame vienoje valtyje.
Žinoma, svarbu pažinti savo kultūrą, žinoti savo istoriją ir kartu dalintis ja su kitais. Laikas sukurti jungtines pasaulines sąmoningumo valstijas, esančias gerokai už ribų, kurias vadiname „valstybe“.
Goda Raibytė
Nuotraukos Olgos Dedovos
