Ugnė Daubaraitė

Architektė, grafikė, papuošalų kūrėja Ruso Margišvili su mumis susitiko pasikalbėti sausio 2 dieną, kurią gruzinai vadina lemties diena, parodančia, kokie bus visi metai, ir stengiasi pasilinksminti, kad ir likusios 364 dienos nuotaikingos būtų.

Ruso džiaugiasi, kad šią dieną pradeda interviu su Laikas.lt, ir prisipažįsta, kad viliasi, jog tai bus pirmasis žingsnis įžymybių panteono link.

Esi kilusi iš Gruzijos, studijavai Lietuvoje, dabar gyveni JAV. Kaip galimybė pažinti skirtingas kultūras daro įtaką Tavo kūrybai?

Draugams nuolatos pasakoju, kaip gyvenimas Lietuvoje pakeitė mane! Tai padarė įtakos man kaip grafikei ir papuošalų kūrėjai. Visgi stengiuosi nepamiršti savo gruziniškų šaknų. Kaskart grįžusi namo, būtinai apsilankau Gruzijos istorijos muziejuje, kur laikomi artefaktai. Iš jų semiuosi įkvėpimo. Amerikos įtakos savo kuriamiems papuošalams dar nepastebėjau.

Visi Tavo kurti papuošalai yra su senovinėmis nuotraukomis.

Taip, iš tikrųjų, tai tapo mano ženklu. Nuotraukose – gruzinai, aptinku išties įspūdingų žmonių portretų. Dažniausiai tai būna senieji piemenys. Žinote, gruzinų piemenys yra panašesni į kaubojus nei lietuvių piemenėliai... Mane liūdina ir erzina tai, kad jaunieji gruzinai nesidomi mūsų kultūra ir istorija. Naudodama senas nuotraukas moderniems projektams, noriu parodyti, kad kultūra nėra dulkėta seniena, kad ji gali įkvėpti mus šiandienai.

Jei jaunimas baidosi istorijos ir tradicinės kultūros, kaip ja susidomėjai Tu?

Iš pradžių ant papuošalų piešiau, tada prabudo smalsumas išbandyti ką nors naujo. Taip sutapo, kad tuo metu į mano rankas papuolė vieno iš piemenų dienoraštis, išties šauni istorija. Pamačiusi nuotraukas, iškart nusprendžiau jas panaudoti papuošalams. Tai buvo tas laikas po karo, laikas, kai aš persikėliau gyventi į Lietuvą, įtemptas laikas, kai sužinoję, kad esu gruzinė, visi puldavo klausinėti apie karą. Nuolat įsiveldavau į nesibaigiančias diskusijas, ypač su prorusiškai nusiteikusiais žmonėmis... Jaučiausi kaip neoficiali Gruzijos ambasadorė. Norėjau parodyti, kuo mes ypatingi ir išskirtiniai. Greičiausiai dėl to mūsų kultūra ir istorija man tapo itin artimos. Et, kokia dramatiška istorija!

Kaip į tokius istorija ir idėjomis pakrautus papuošalus reagavo užsieniečiai?

Sulaukdavau pagyrimų, ypač iš lietuvių. Visiems buvo smalsu, kas tie žmonės nuotraukose. Pasakodavau Gruzijos istoriją. Panašu, kad sudomindavau.

Minėjai, kad gyvenimas Lietuvoje padarė įtakos tavo stiliui. Kas tai buvo?

Visas miestas, Vilnius, yra pilnas įdomių vietų, išradingų grafičių. Mano grupiokai buvo labai labai talentingi! Kurdama dabar visada ranka piešiu eskizus, ko tikrai nebūtų, jei nebūčiau studijavusi Lietuvoje. Pirmąjį semestrą gyvenau pas Rimo Burneikos, padariusio milžinišką įtaką gruzinų juvelyrams, dukrą. Ten pamačiau jo grafikos darbus. Jie nuostabūs!

Atvažiavusi į Lietuvą, patekai į menininkų šeimą!

Na, taip, bet ir gyvendama Gruzijoje buvau apsupta kūrybingų žmonių, tik nepastebėjau, kaip tai ypatinga, turbūt nemokėjau to tinkamai įvertinti. Tik atvykusi į Lietuvą, pamačiusi, kaip kuriama čia, supratau, kokie mes skirtingi ir kaip svarbu išlaikyti savitumą.

Tavo tinklaraštyje mačiau labai daug nuotraukų iš skirtingų šalių. Į ką atkreipi dėmesį keliaudama? Kas Tave įkvepia?

Atsiradusi naujoje vietoje, visur einu pėsčiomis! Galėčiau vaikščioti ištisas dienas. Kas mane įkvepia... architektūra, gatvės, žmonės... Maistas! Visuma. Viskas, išskyrus naktinius klubus. Kartais keliauju viena, kartais – su vaikščioti irgi mėgstančiais draugais. Kartais tiesiog sėdime aikštėse ir stebime aplinką.

O kaip naujų vietų, naujų žmonių sukeltos idėjos atsispindi Tavo darbuose? Ar pamačiusi išskirtinę detalę sakai sau „būtinai tai panaudosiu!“?

Kiekvienas pasivaikščiojimas po miestą ar muziejų yra lyg daugybė susijusių atvejo studijų. Kam gi man išradinėti dar vieną dviratį, tiesa? Keliaudama matau žymių architektų darbus – mokausi, pastebiu, kokių genialių idėjų turi paprasti žmonės. Idėjų papuošalams paprastai randu muziejuose. Senieji papuošalų dizaino ar grafikos sprendimai man yra artimesni nei šiuolaikinių juvelyrų kūriniai.

Labai daug dizainerių ir juvelyrų prisiekia, kad geriausias įkvėpimo šaltinis – gatvės mada, žmonės.
Prieš porą dienų lankiausi Čikagos meno muziejuje, apžiūrėjau azijietiškus kilimus, persų meną. Visa tai viena ar kita forma atsiras mano darbuose. Deja, ne praeiviai įkvepia mane kurti.

Ir visgi gyvendama skirtingose šalyse gana ilgą laiką, gali iš arčiau pažinti žmones, jų stilių. Pastebi skirtumų tarp lietuvių, gruzinų ir amerikiečių?

O taip, didžiulis kontrastas! Man labai patinka, kaip rengiasi ir kokius aksesuarus renkasi lietuviai. Gruzinams sekasi ne taip gerai, na nebent tiems, kuriuos gali sutikti pačiame Tbilisio centre. O amerikiečiai... Labai sudėtinga tema (kadangi kalbame Skype, Ruso paskutinį sakinį pabaigia dvitaškiu ir didžiąja D raide,- aut. pastaba). Aš nieko nesuprantu apie jų stilių. Kita vertus, ši šalis yra milžiniška ir iš to, kiek esu mačiusi, neturėčiau daryti apibendrinančių išvadų. Šiaip ar taip, iš minios europiečiai čia tikrai išsiskiria.

Ar esi kūrusi papuošalą specialiai konkrečiam žmogui?

Žinoma, iš pradžių kiekvienas papuošalas buvo skirtas kam nors asmeniškai: šeimai, draugams. Lietuvoje kūriau daug papuošalų naujiems draugams, ypač Erasmus studentams, kurie išvažiuodavo vienas po kito. Norėjau visiems padovanoti ką nors ypatingo, kas primintų mane.

Kuo skiriasi papuošalo kūrimas pažįstamam žmogui nuo to, kuris skirtas tiesiog kam nors?

Spėju, kad tai, ko nenoriu atiduoti, prie ko prisirišu, dovanoju draugams. Bet apskritai, aš tiesiog mėgaujuosi kūrybos procesu. Man malonu galvoti, kad jei kas nors dėvi mano kurtą papuošalą, tai jis tam kam nors patinka. Nenorėčiau, kad mano kurti papuošalai gulėtų dėžutės dugne.  

Dovanoti papuošalus sudėtinga, juk aksesuarus kiekvienas renkamės pagal savo skonį.

Tikrai taip, tai yra labai asmeniška dovana. Draugams dovanas visada darau pati, o papuošalus paprastai dovanoju išvis be progos. Svarbiau yra tai, ko palinki savo dovana, kiek laiko praleidai galvodamas apie tą žmogų, kurdamas jam, o ne tai, kiek sumokėjai.

Ko linki savo kurtais papuošalais?

Laimės. Jei žmogus yra laimingas, tai reiškia, kad jis turi visiškai viską, ko jam reikia.