Dovilė Raustytė
Nuotr. iš asmeninio A. Mamontovo archyvo
„Šioje scenoje su gitara aš pirmą kartą, bet jausmas toks, kad jau tai būčiau daręs“, – su klausytojais vakar Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pasisveikino Andrius Mamontovas.
Gana seniai, buvęs „Foje“ lyderis paklaustas, kur norėtų surengti koncertą, atsakė: „Teatre“. Tuomet tai tarsi buvo ir suprantama dėl jo meilės šiai scenai, duoklės „Hamletui“, bet tuo pačiu, ir kėlė šypseną – rokas teatre?
Malonios įtampos prieš koncertą būta, mąstant, kaip čia reikės kultūringai išsėdėti grojant A. Mamontovui ir grupei. Tarp pirmųjų gyvai atliekamų albumo „Elektroninis dievas“ dainų rodėsi, kad salėje žmonės net nekvėpuoja – aplink vyravo teatro salei būdinga tyla. Atlikėjui mostelėjus ranka aukštyn, žmonės plojo, ne per ilgai, irgi kultūringai ir santūriai. Tačiau vėliau A. Mamontovo ir jį lydinčių muzikantų energija padarė savo – susirinkusieji atsipalaidavo, garsiau ir ilgiau plojo, kai kas šūktelėjo, o vėliau ir šoko atsistojęs.
Nepaprastas jausmas pasijusti esant išrinktųjų būryje, kuriam pasisekė išgirsti gyvai atliekamą „Balsą“, jau rudeninio turo metu „Elektroninio dievo“ draugu tapusį „Vaikystės stogą“, „Marso kanjonus“…
Tikriausiai A. Mamontovas nesupyktų išgirdęs, kad pagrindinis vaidmuo vakarykščiame koncerte atiteko teatro scenai, jo dainoms suteikusiai mistinį skambesį. Reikia tikėtis, kad jos į LNDT dar sugrįš.