Artėjant garsių Lietuvos autorių naujos improvizacijų programos „Tylos sodai“ (apjungiančios muziką ir poeziją) premjerai, pakalbinome scenarijaus autorę, režisierę bei aktorę Birutę Mar.
– Aktorė, režisierė, choreografė, poetė. Kuris iš šių epitetų Jums artimiausias?
– Nežinau, tikriausiai visų pirma esu aktorė ir laimingiausia jaučiuosi, kai stoviu scenoje. Šiaip esu maksimalistė – gyvenime ir kūryboje norisi viską patirti, išbandyti. Kartais jaučiu, kad iš tikrųjų kažkas veda – imu ir pradedu rašyti poeziją ar prozą, ar galvon ateina kas nors tokio, ko net žanrą sunku apibrėžti.
– Vaikai sako: „Kai užaugsiu, būsiu…“ Ar tapote tuo, apie ką svajojote vaikystėje, ar gyvenimas pakoregavo vaikystės planus?
– Taip, būtent! Galiu pasakyti, kad išsipildė didžiausia mano svajonė. Nors, žinoma, ne išsyk, ne per lengviausiai…Vaikystėje mokiausi Kauno J.Naujalio mokykloje fortepijono klasėje, tad, regis, neturėjau kito pasirinkimo – tik muziką. Tačiau kuomet mus, J.Naujalio mokyklos vaikus, atrinkinėjo Kauno Muzikinio teatro spektakliui „Statykime operą“ vaikų vaidmenims – manęs nepaėmė! Buvau tada kokioje ketvirtoje klasėje ir man tai buvo tokia trauma… Nuo to laiko teatras tapo svarbiausiu tikslu – žūt būt patekti į jį, įrodyti, kad galiu.
– Monospektakliai. Ar lengviau scenoje vaidinti vienai, ar su kolegomis?
– Vaidinti lengva tada, kuomet žinai, ką vaidini, ką nori pasakyti, kuomet „degi“ savo personažo gyvenimu… Nuostabu vaidinti su geru partneriu (partneriais), kuomet daliniesi energija, žaidi, vienas kitam padedi. Monospektaklyje irgi turi partnerį – tai žiūrovas, kuris su tavimi kartu mąsto, prisimena, asociatyviai pergyvena savas emocijas. Ir dar, man monospektaklis – arčiausiai poezijos, tarsi eilėraštis, kurį rašau scenoje.
– Kaip žiūrovai priima tokius spektaklius? Turbūt jiems priimtinesnis (gal todėl, kad dažnesnis) vaizdas su keletu aktorių?
– Man regis, jei atsiranda ryšys su žiūrovu – tuomet jokio skirtumo, ar tai monospektaklis, ar jame vaidina daug aktorių. Žiūrovų yra įvairių ir jiems reikia įvairaus teatro. Intymus, tikras ir labai atviras dialogas su žiūrovu šiais laikais tapo didžiule teatro vertybe. Tad mažų formų spektakliai gali būti labai paveikūs.
– Koks Jūsų atliktas vaidmuo labiausiai įstrigo? Ir kokį vaidmenį dar svajojate sukurti?
– Vaidmuo gyvena tol, kol jį vaidini, ieškai, atrandi vis naujų niuansų. Vėliau jis lieka tarsi sena praeities fotografija. Tad mylimi vaidmenys yra tie, kuriuos dar vaidinu: Elena iš A. Baricco „Šilko“, naujausias vaidmuo Unė (monospektaklyje pagal prieškario aktorės Unės Babickaitės dienoraščius). „Unės“ premjera įvyko visai neseniai, spalio pradžioje. Man tai visiškai kitoks vaidmuo, nei vaidinau ligi šiol – ironiškas, lengvas, net komiškas. Unė buvo savo vertę žinanti asmenybė, iš jos pati turiu daug ko pasimokyti. O kokį vaidmenį svajoju sukurti? Nežinau. Niekada neturėjau svajonių vaidmens – tiesiog vieną dieną ima ir ateina mintis: norėčiau dabar imtis tos medžiagos.
– Kas Jus labiausiai įkvepia kurti? Gal turite kokią „mūzą“?
– Taip, kelionės turbūt labiausiai įkvepia, ypač į tolimus kraštus, rytus… Labiausiai turbūt paveikė kelionės į Indiją, Tibetą, Nepalą. Esu apie jas išleidusi dienoraščių knygelę „Cinamonu kvepiantys namai“, ten mėginau aprašyti tas žodžiais sunkiai įvardijamas dvasinio kelio patirtis. Be to, kelionėse galima į viską pažiūrėti iš šalies, atitrūkus nuo realybės labai atvirai pabūti su savimi.
– Kuo ypatingi bus „Tylos sodai“?
– Labai mėgstu skaityti, interpretuoti mano mylimų autorių poeziją, ją skaitant – tarytum muzikuoti. Dažnai, kuomet vyksta tradiciniai poezijos vakarai (poetas ar aktorius paskaito, kritikas parecenzuoja, muzikantas tarpuose pagroja) – atrodo kažko trūksta, norisi, kad tas poezijos srautas nenutrūktų – poetas ar aktorius tiesiog skaitytų tuščioje scenoje, prožektoriaus šviesoje, kad žodžių srautas lietųsi lyg muzika, versmė… Tad vieną dieną ir atėjo mintis: pamėginti tai. Sujungti muziką ir poeziją, kad šie du menai persipintų, viens kitą papildytų. Tai bus eksperimentas, „garso poezijos“ žanro („sound poetry“) vakaras, kuriame dalyvaus mano mylimi muzikantai – birbynininkas Egidijus Ališauskas, flamenko gitaristas Marius Zableckas ir garso takelio autorius, gitaristas Valdas Narkevičius. „Tylos sodai“ – lyg muzikos ir poezijos džiazas – kuomet aplink tvyrančioje TYLOJE gimsta mintis, žodis, garsas… Skambės puikių lietuvių poetų D.Kajoko, J.Strielkūno, M.Martinaičio, Just.Marcinkevičiaus, J.Vaičiūnaitės ir kt. kūryba.
– Kalbant apie auditoriją, kokiam žmogui turėtų patikti ši improvizacijų programa?
– Žmogui, mėgstančiam poeziją ir muziką, jų jungtį; mėgstančiam tylią, meditacinę kūrybą.
– Kokie Jūsų ateities planai?
– Artimiausias naujas darbas, kurį lapkričio 26 d. taip pat pristatysime PIANO.LT salėje – „Laiškai į niekur“. Tai kamerinis spektaklis pagal žymių poetų R.M.Rilkės, M.Cvetajevos, B.Pasternako 1926 m. laiškų „romaną“. Prieš metus išverčiau šiuos nuostabius laiškus į lietuvių kalbą, parašiau scenarijų – pjesę. Atliksime kartu su aktoriais Remigijumi Vilkaičiu ir Gediminu Storpirščiu, kompozitorius – Antanas Kučinskas.
– Ką Jums reiškia žodis „laikas“?
– Prisiminiau, kad kažkada buvau parašiusi tokį trumputį eilėraštį apie laiką:
klausytis kaip laikas –
boružė stiebu
skubėdama
slenka…
Ačiū už pokalbį!
O improvizacijų programą „Tylos sodai“pamatysite jau greitai – šį ketvirtadienį Piano.lt kiemelyje. Laikas.lt taip pat turi du pakvietimus dviems asmenims į šį puikų renginį. Kaip pasiimti kvietimus – skaitykite ČIA.
Kalbino ir parengė Aistė Labinaitė
Nuotr. D. Matvejevo
