„Laukiu, bet nerimauju“ – tokie buvo vyriausiojo Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės trenerio Kęstučio Kemzūros žodžiai po paskutinių kontrolinių rungtynių su Gruzijos komanda.
Aidint finalinei rungtynių sirenai baigėsi ir kontrolinių susitikimų maratonas, kuris lietuvių nenuteikė taip smagiai, kaip daugelis tikėjosi. Atrodo, kad laiko iki čempionato beveik neliko, tačiau rinktinės žaidimas tikrai neblizga ir nedžiugina. Tai tiesa. Tiesa, su kuria nesiginčija ir Lietuvos rinktinės vedlys K.Kemzūra. Strategas kaip visada ramiai ir šaltakraujiškai reaguoja į jam skirtą kritiką dėl prasto rinktinės žaidimo, ramindamas visus tuo, jog Europos čempionatas dar neprasidėjo ir geriau pralaimėti dabar, nei čempionato metu. Ir šioje vietoje K.Kemzūra turi stiprų argumentą. Taip, rinktinės žaidimas tikrai nėra čempioniškas, tačiau net per porą likusių iki čempionato dienų galima tinkamai pasiruošti akistatai su Didžiosios Britanijos rinktine, o vėliau įsibėgėti, pamažu gerinant ir žaidimo kokybę. Būtent toks scenarijus buvo pernai Pasaulio čempionate Turkijoje. Rinktinė buksavo čempionato pradžioje, tačiau baigiantis grupių etapui įsibėgėjo taip, kad ją trumpam pajėgė sustabdyti tik čempionais tapę amerikiečiai. Galiausiai lietuviai tose pirmenybėse pasidabino bronzos spalvos medaliais. Kas galėtų ginčytis su K.Kemzūra, kad dabar situacija skirtinga. Žinoma, rinktinės sudėtis nė iš tolo neprimena pernykštės, šiemet rinktinės branduolį sudaro vyresni krepšininkai, tačiau nurašyti mūsų ekipą dar neprasidėjus čempionatui būtų kvaila ir trumparegiška.
Nerimą keliantys dalykai – pataisomi
Tam yra keletas priežasčių. Visų pirma – kontrolinių rungtynių ciklas – tai ne tikroji kova, kuri užvirs nuo rugpūčio 31-osios. Tai pabrėžia ir patys krepšininkai, o ir bet kuris su sportininkas paklaustas pasakytų, kad būtent lemiamų kovų metu lengviausia mobilizuoti save, ką jau kalbėti apie atmosferą, kada sausakimša salė palaikys ne ką kitą, o Lietuvos rinktinę. Kitaip tariant, namų sienos ir didelis susikaupimas, kurios nebuvo viso kontrolinių rungtynių ciklo metu, turėtų tapti ta papildoma Lietuvos rinktinės vyrus pergalės link varančia jėga. Ir nesvarbu, jog daugelis rinktinės žaidėjų gana tituluoti ir ne pirmos jaunystės sportininkai. Net neabejoju, jog žaidžiant tėvynėje, ginant šalies garbę, jie aikštėje kausis negailėdami savęs.
Rinktinės komplektacija taip pat nebuvo tas veiksnys, kuris leido rinktinės kandidatams parodyti visą žaidimo potencialą. K.Kemzūra tik po paskutinio mačo su gruzinais paskelbė paskutines dvi pavardes žaidėjų, kurie nevilkės Lietuvos rinktinės marškinėlių Europos čempionato metu. Tai Mindaugas Lukauskis ir Darjušas Lavrinovičius. Sprendimas gan logiškas, kadangi abu krepšininkai aikštėje nežibėjo ir kažko ypatingo per visą pasirengimo ciklą nepademonstravo. Kaip ten bebūtų, būtent nežinia dėl galutinės komplektacijos neabejotinai neleido krepšininkams pademonstruoti visų savo galimybių. Juk nežinomybė dėl vietos rinktinėje žaidėjams tikrai nepridėjo pasitikėjimo savo jėgomis ir užtikrintumo. Į naudą toks K.Kemzūros poelgis, ar ne, sužinosime čempionato metu.
Žinoma, yra dalykų, kuriuos reikia gerinti. Svarbu tai, kad juos padaryti nėra sunku. Gynyba ir kova dėl atšokusių kamuolių ir klaidos. Tai trys šiųmetės rinktinės Achilo kulnai. Tačiau vėlgi, šiuos dalykus galima nesunkiai išgyvendinti, tam tereikia daugiau noro ir pastangų. Gynyboje – negailėti savęs ir atidirbti iki galo, neleidžiant varžovams pagalvoti apie lengvus taškus, o kova dėl atšokusių kamuolių palengvėtų iškart, sulig pagerėjusia gynyba. Kitas galvos skausmą keliantis dalykas – klaidos, kurių lietuvių žaidime nestinga, pirmiausia yra nesusikaupimo ir nesusikalbėjimo dalis. Tai įrodė ir pirmasis mačo su Gruzija kėlinys, po kurio protokole, ties rinktinės klaidomis, buvo galima rasti vienintelę klaidą. Tai tik įrodo, jog susikaupus ir žaidžiant šaltakraujiškai, klaidas galima nesunkiai sumažinti. Trumpai tariant, visi trūkumai, matomi mūsų rinktinės žaidime nėra tokie baisūs, kokie galėtų būti, o svarbiausia, jie nėra sunkiai pašalinami, taigi, viskas priklauso tik nuo pačių žaidėjų noro ir nusiteikimo tuos trūkumus pašalinti.
Į kovas ženkime kaip vienas kumštis
Taigi, neišvengiamai artėja laukiamiausias metų įvykis – Europos krepšinio čempionatas. Visa šalis gyvena laukimo nuotaikomis. Daugelis neabejotinai mūsų rinktinės žaidėjams kelia tik aukščiausius tikslus, taip didindami įtampą, kuri ir taip yra milžiniška ir slegia krepšininkų pečius. Visgi, kad ir kas nenutiktų, linkiu nepamiršti, jog galime didžiuotis vien tuo, kad turėsime galimybę tapti didelio įvykio šeimininkais, žiūrovais. Tai šventė, o kokia ji bus, priklauso tik nuo mūsų. Galime palaikyti savo rinktinę, sirgti už ją, tačiau ne teisti ar smerkti dėl nesėkmių. Tie dvylika vaikinų, kurie rugpjūčio 31-ąją stos ginti Lietuvos garbės, nusipelnė tik mūsų padėkos ir pasididžiavimo, o ne pykčio ir kritikos nesėkmės atveju. Būkime vienas kumštis, tiek pralaimėjimo, tiek pergalės atveju. Kartu mes stiprūs!