Jean Baudrillard „Vartotojų visuomenė: mitai ir struktūros“ (Kaunas: Kitos knygos, 2010).
.jpg)
Tai – antroji vieno žymiausių šiuolaikinių filosofų Jeano Baudrillardo (1929-2007) knyga lietuvių kalba po jo programinio veikalo „Simuliakrai ir simuliacija“ (Simulacres et Simulation, 1981). „Vartotojų visuomenė: mitai ir struktūros“ (La Société de consommation: ses mythes, ses structures, 1970) – antroji filosofo knyga, užčiuopusi „vartojimo visuomenės“ pamatines problemas išsivysčiusiose Europos šalyse ir pateikianti kritinę tokios visuomenės analizę. Vartojimo vaidmenį Vakarų visuomenėse J. Baudrillardas apibūdina kaip struktūrinį visuomeninių santykių elementą. Tuomet vartojimas kiekvienam individui yra ne tiek būdas patenkinti savo poreikius, kiek poreikis išsiskirti, išreikšti arba susikurti savo statusą visuomenėje (parodomasis vartojimas). Knygoje filosofas analizuoja įvairias blogio apraiškas ir pastebi, kad kartu su pramoniniu vystymusi atsiradusios ekonominės išlaidos, neva skirtos įvairių blogio (pvz., kai ekonomika aptarnauja karo pramonę) formų likvidavimui, taipogi priskaičiuojamos kaip ekonomikos augimo rodiklis. Autorius šaiposi iš nacionalinio vidaus produkto (NVP) mito, į mąstymo erdvę iškelia „realybės išnykimo“ sąvoką, masinės gamybos utopiją. Realybę pakeičia ženklas, kuris jo interpretacijose įgyja skirtingus aspektus, bet kuriuo atveju, jis – vartojimo objektas, objektas-ženklas. Ženklinis vartojimas apima visas gyvenimo sritis: darbą, laisvalaikį, kultūrą, socialinę sferą, gamtą.
„Vartojimo visuomenė“, kaip ir kitos J. Baudrillardo knygos, įtaigiai atskleidžia postindustrinės šiuolaikinės visuomenės mechanizmus bei nuolat atsinaujinančius sociokultūrinius procesus. Veikale – trys dalys, suskirstytos į keliasdešimt skyrelių, kuriuose be gailesčio po kaulelį narstoma tai, kas ne taip seniai iš vakarų atėjo į Lietuvą: „Formalioji objekto liturgija“, „Vartojimo teorija“, „Žiniasklaida, lytis ir laisvalaikis“, „Apie šiuolaikinį susvetimėjimą, arba sutarties su velniu pabaigą“. Skyrelyje „Transcendencijos pabaiga“ J. Baudrillardas teigia: „Sandėrio ir Burtininko mokinio mitas yra vis dar demiurgiškas mitas, Rinkos, Aukso ir Gamybos mitas, kurios transcendentinis tikslas atsigręžia prieš pačius žmones. Vartojimas tuo tarpu nėra prometėjiškas, jis hedonistinis ir regresyvus“ (p. 251).
Bene brangiausia prekė, parduodama vartotojui pavogus ją iš jo paties, yra laikas. „Vis labiau ir laisvas laikas privalo būti tiesiogiai ar netiesiogiai perkamas, kad galėtų būti „vartojamas“. […] Simbolinėje dimensijoje pinigai, auksas yra ekskrementai. Taip pat yra ir su objektyvuotu laiku. […] Mes patys tapome pinigų ekskrementais, mes patys tapome laiko ekskrementais“ (p. 195,1975). Taip filosofas taikliai apibūdina pasaulį, kuriame viskas perkama ir parduodama..