Įvairaus kolorito elgetos: ar tikrai visi jie elgetos?

„Gal galite paaukoti pinigų, mes su sese neturime ką valgyti?“, „Man trūksta 2 litų autobuso bilietui, gal galite duoti?“, nebylus kartono lapas su graudžia istorija arba ištiesta ranka prie bažnyčios durų – tai vis daugėjančių, išmaldos prašančių žmonių istorijos.

Prieš didžiąsias metų šventes prie bažnyčios durų jų kaip ir kiekvienais metais bus dar daugiau.

Elgetos gauna socialines išmokas

Pirmadienis. Einu Vilniaus senamiesčiu ir prie Aušros Vartų pamatau maždaug dvidešimtmetį vaikiną. Jis stovi šiek tiek susigūžęs, šalia jo kartoninis popierius, o maišelyje nepabaigto valgyti obuolio graužtukas. Vaikiną kalbina policininkė ir dar kažkoks vyras, stovi socialinės tarnybos automobilis. Po minutės vaikinui liepiama sėsti automobilin ir jis išvažiuoja man nespėjus pakalbinti .

Po kelių valandų skambinu į Vilniaus miesto socialinės paramos centrą ir teiraujuosi apie įvykį, vyresnioji socialinė darbuotoja Onutė Kavaliauskaitė teigia apie situaciją nieko nežinanti. Paklausta, ar dažnai į paramos centrą kreipiasi žmonės, kurie prašo išmaldos gatvėse, pašnekovė atsako: „Tie, kurie gatvėje prašo išmaldos, tikrai nepasakys, kad jie jos prašė. Pasitaiko atvejų, kai žmonės gauna neįgalumo pensijas, bet vis tiek prašo išmaldos, “ – teigė socialinė darbuotoja.

O. Kavaliauskaitės žodžius patvirtina ir gatvėje regėtas vaizdas. Prie garsios firmos drabužių parduotuvės vitrinos stovi tvarkingai apsirengusi pensinio amžiaus močiutė, laikanti rankoje indelį su kelias įmestais centais. Pamačiusi, kad išsitraukiu fotoaparatą ir ketinu ją fotografuoti, senutė suskumba trauktis iš savo darbo vietos. Matyt, išmaldos prašymas būdas „prisidurti” prie pensijos.

Neįprastos išvaizdos benamis

Luktelėjusi iš tolo pamatau apie šešiasdešimties metų pinigų prašantį vyrą. Nuo jo sklinda ne alkoholio, o kvepalų kvapas, batai neapipyšę, o iš po striukės kyšo švarūs, nenuskurę baltiniai. Pasisveikinusi klausiu, kodėl prašo pinigų. Vyras man pažeria graudžią, nerišlią istoriją: „Mane praeitais metais Trakų rajone labai sumušė. Dabar nieko neturiu, tėvų namukus pardavė sesuo, o man už tai davė 50 Lt. Gyvenu gatvėje, kol kas lauke, nežinau, ką darysiu žiemą,” – pasakojo vyras. Paklaustas, iš kur gavo drabužių, Vytautas teigė, jog tai parama. „Apsirengti šiandien kelnes ir baltinius paėmiau iš labdaros, kad kaip nors švariai atrodyčiau,” – tvirtino praeityje traktoristu dirbęs vyras.

Apie dienos uždarbį Vytautas kalbėjo atvirai. Vyras iš kišenės išsitraukė saują baltų centų, sakydamas, kad pirmadienis prasta diena, tačiau būna ir geresnių. „Žmonės gailestingi, duoda pinigų, būna ir pavalgyt vedasi, vieną kartą penkiasdešimt litų davė,” – teigė vyras. Man ištraukus iš piniginės litą, vyras susigraudino.

Už litą kalbėtis nesutiko

Pinigų gatvėje prašo ir spalvingai apsirengusi, savito stiliaus moteris, miestiečių vadinama ponia Rože. Sutikau ją Didžiojoje gatvėje ir paprašiau man skirti šiek tiek laiko. Pirmasis ponios Rožės klausimas: „O kokį pinigėlį duosit man?” Išgirdusi, kad esu studentė ir galiu pasiūlyti litą, Rožė pasakė neturinti nuotaikos su manimi kalbėti.

Susidaro įspūdis, kad Rožei, skirtingai nei Vytautui ar senutei prie prabangios vitrinos elgetavimas yra ne tik būtinybė išgyventi, bet ir gyvenimo būdas.

Pasitaiko žmonių, kurie tiesmukai pasako, kam reikalingi pinigai: „Aš neslėpsiu, man ant alaus reikia,“ – prisipažįsta alkoholiu tvoskiantis vyras. Taip pat esti ir apsimetėlių, kurie demonstruoja kokią nors negalią tam, kad žmonės gausiau aukotų.

Bažnyčios požiūris į elgetavimą

Skirtingos žmonių, prašančių išmaldos, istorijos, skiriasi ir elgetavimo būdai, tačiau elgetavimas vienas seniausių užsiėmimų istorijoje. XVIII amžiuje Lietuvos Didižiojoje kunigaikštystėje elgetaujančių būta labai daug, tačiau norit prašyti išmaldos, reikėjo gauti bažnyčios leidimą. Tie, kurie išmaldos prašydavo prisidengdami neva žaizdomis, o elgetavimas būdavo tiesiog gyvenimo būdas, bažnyčios leidimo elgetauti negaudavo ir buvo persekiojami valstybės.

Laikas.lt kunigo Aušvydo Belicko klausė, ar būdami krikščionys, turėtume sušelpti kaskart ištiestai rankai ir ar duoti išmaldos yra krikščioniška pareiga. „Bendruomenė turėtų pasirūpinti stokojančiais. Tačiau būna elgetos nuo Dievo – senukai, negalią turintys žmonės, bet būna elgetų iš puikybės, kurie dėl gyvenimo būdo tokiais patapo. Dėl pastarųjų parapijiečiai yra perspėjami, kad būtų atsargūs. Yra tokių atvejų, kad seni žmonės patys gaudami nedidelę pensiją aukoja apsimetėliams. Todėl kiekvienam neturėtume aukoti, reiktų pabendrauti su žmogumi ir paprastai pakalbinus žmogų jaučiasi dėl kokių sąlygų jis prašo aukos,” – komentavo A. Belickas. Kunigas teigė, kad geriausia aukoti maistu arba daiktais, kurių stokojama.

Prieš Šv. Kalėdas atsiveria mūsų širdys, todėl daugelis aukojame dosniau. Fariziejiškų elgetų prie bažnyčių, prekybos centrų, ar kur kitur šventiniu laikotarpiu padaugėja. Kaip ir teigė dvasininkas, tikrąjį elgetą nuo fariziejaus atpažinti geriausia padės bendravimas. Juk kartais ne tik piniginė auka, bet ir šiltas žodis stokojančiam gali padėti pasijausti laimingesniu.