IQ.LT
Nuotr. iš asmeninio keliautojo albumo
Ką tik iš Maroko kalnų su šeima grįžęs keliautojas Vytautas Bukauskas neslepia galvoje jau brandinantis naujų kelionių planus. Su IQ vilnietis kalbėjosi apie tai, kokiais patirčių maršrutais jį po pasaulį vedžioja noras pažinti.
– Tikriausiai Lietuvoje visada esate lyg savotiškoje stotelėje tarp dviejų kelionių: tos, iš kurios grįžote, ir tos, į kurią ruošiatės netrukus vykti?
– Taip, bent jau mintimis. Fiziškai ne visada taip pavyksta: kai pats organizuoji keliones ir stengiesi jas rengti išskirtines, originalias, pasiruošimas užima laiko – kartais ir pusę metų. Geros kelionės per mėnesį neparuoši – ją reikia išmąstyti. Aišku, yra buvę kelionių „ant greičio“: paskutinė tokia buvo Urbono (triatlonininko Vidmanto Urbono – IQ) plaukimas Tasmanijoje. Manęs paprašė parengti tą kelionę. Nors tai ir ne mano stiliaus šalis, bet pamatyti Tasmaniją, Australiją, Naująją Zelandiją vis tiek buvo įdomu.
O pastarąjį kartą kelionėje buvau prieš gerą savaitę – Maroke. Tai buvo šeimyninė kelionė. Mano dukrai sukako treji metai, ta proga sugalvojome nuvykti į Maroką ir įkopti į aukščiausią Atlaso kalnų viršūnę. Tokia kelionė su vaiku turi savų niuansų, nes aukštis jau viršija 4 km, kai ir suaugusieji jau jaučia. Bet tai nebuvo pirma kelionė su dukra: mano žmona ir anksčiau su ja daug keliavo. Be abejo, be vaikų keliauti gal paprasčiau, bet su jais įdomiau. Viskas buvo gerai – įkopėme kaip ir planavome. Dukra šiek tiek ėjo pati, o ten, kur buvo sudėtingiau, kur prasidėjo ledas, sniegas, reikėjo naudoti „kates“, įsimetėme į kuprinę ir pernešėme.
– Ar kelionių organizavimas yra pagrindinė jūsų veikla?
– Manau, bent jau mūsų šalyje tokių kelionių organizavimas gali būti tik pomėgis. Iš to neišgyvensi – per maža rinka. Be to, tai užima daug laiko, reikalauja daug pastangų. Gal kitose šalyse, kur dėl tokių kelionių „išprotėjusių“ žmonių yra daugiau, tuo ir galėtum verstis.
– Paprastai keliaujate su draugais ar pažįstamais, o visai svetimų žmonių savo grupėse vengiate. Kodėl?
– Turiu pažinoti juos arba turėti kieno nors iš draugų rekomendaciją. Gal viskas ir be to būtų gerai – yra taip buvę. Bet yra buvę ir atvirkščiai. Galbūt nepažįstamo žmogaus vertybės kitos, gal jis viską kitaip įsivaizduoja. Tada gali kilti konfliktinių situacijų. Jeigu esi civilizuotame krašte, nieko tokio: pasitrauksi, ir tiek. Bet kalnuose niekur neišeisi – kelias savaites teks praleisti kartu. Todėl geriau, kad tam tikrais momentais siurprizų nebūtų.
Kelionės apskritai tam tikra prasme būna kaip realybės šou. Uždaroje erdvėje per kelias savaites, mėnesį nugyvenamas gyvenimas. Kartais žmonės neįvertina, kad jau prašoko tą etapą, kai tokią kelionę galėjo sau leisti psichologiškai ar fiziškai. Vieni į sunkumus sureaguoja normaliai, ieško kompromisų. O kiti iš karto, kai sunku, koncentruojasi į save. Kyla atmetimo reakcija – „čia kiti blogi“.
Ekstremaliose situacijose nesuvaidinsi – paprastai žmogus atsiskleidžia toks, koks yra. Dar būna kad vadovaujamą darbą dirbančiam žmogui nėra priimtina, jog kažkas už jį ką nors išmano geriau. Jiems psichologiškai būna nepriimtina pamatyti save silpnesnį. Ypač žmonės nemėgsta, kai ir kiti pamato, kad jie silpni. O juk visi turime baimių ir fobijų.
– Ar yra tekę kada nors dėl tokių baimių, galų gale – dėl atmosferos grupėje keisti planuotą maršrutą?
– Ne. Jei ką nors keiti – tik dėl gamtos sąlygų. Tam tikri svertai susišnekėti su žmonėmis visgi yra. O gamtoje turi žinoti, kaip gali būti ir, jei kyla pavojus, atsitraukti. Gamta gailesčio neturi.
– Ar keliaujate su vaikais, ar be jų – jūsų kelionės niekada nebūna „viskas įskaičiuota“ tipo. Nors ir esate patyręs keliautojas, ar visgi kartais tenka įveikti savo vidinius barjerus, nesaugumo jausmą? Ar atsimenate momentų, kai jus patį apėmė didžiulį baimė?
– Tokie atvejai nedažni, nes juos stengiesi numatyti, bet yra buvę. Ypač kalnuose: blogu oru ten tikrai nereikia eiti. Filipinuose kopėme į labai gražų, ne itin aukštą ugnikalnį. Kelias į jį – sustingęs lavos liežuvis, o iš šonų – džiunglės. Ugnikalnis aktyvus, bet vietiniai davė leidimą kopti, sakė, jis dabar neišsiverš.
Kopiame, dulksnoja, ir mane kažkodėl apima baimė, nors aiškios motyvacijos jai nėra. Visgi dar pakopę priimame sprendimą leistis: oras prastas, iki viršaus laiku neužlipsime, nes sutems, o lyjant ir to grožio nelabai matosi. Kai jau leidomės, užklupo tropinė liūtis. Maždaug po pusvalandžio leidimosi viršuje išgirdau tarsi sprogimą. Pagalvojau, kad išsiveržė ugnikalnis. Pakeliu akis – o į mus lekia vandens siena.
Pasislėpti nėra kur, nes džiunglėse nieko nesimato – gali žengti tiesiai į prarają. Kadangi lavos sluoksnis gūbriuotas, šiek tiek pasilypėjome aukščiau – gal 20 cm. Vienintelis įsivaizduojamas noras buvo, kad vanduo nesiektų aukščiau kelių. Kai sraunioje upėje vanduo apsemia kelius, žmogų pakelia aukštyn ir jis neišsilaiko. Taigi tas vandens srautas trenkė į mus, bet nebuvo tiek aukštas ir mes išsilaikėme. O vėliau dar gal valandą taku, pavirtusiu kalnų upe, leidomės žemyn.
Vietiniai, aišku, žinojo, kad taip gali būti, bet mums nesakė. Bet iš to pasimokai ir kitą kartą tiesiog žinai, kaip jų apie tai išsiklausinėti.
– Kodėl dažniausiai keliaujate po Azijos regioną?
– Iš tiesų, ko gero, beveik visą Aziją esu apvažiavęs. Joje didžiausia įvairovė ir patraukliausios kainos. Daug kur gali planuotis keliones pagal tai, kokį biudžetą gali skirti. Man patinka ir Afrika, bet ten kitaip: pavyzdžiui, nacionaliniai parkai turistams nesuvokiamai apmokestinti. O Ugandos, Ruandos parkai yra unikalūs, jei jų nepamatysi – ko ten apskritai važiuoti? Be to, Azijoje daugelyje vietų gali susikalbėti angliškai.
–
Sakėte, kad gerai kelionei parengti gali prireikti ir pusmečio. Kas jums yra gera kelionė?
– Pavykusi kelionė. Daug žadanti pradžia ir laiminga pabaiga. Iš tiesų kelionė visada būna gera. Net jei kažkas nepavyko, gali žiūrėti į tai kaip į patirtį. Pavyzdžiui, kai pirmą kartą vykau į Japoniją, kopėme į Fudzijamą, bet dėl įvairių niuansų neįkopėme. Tada atrodė, kad tai labai brangi šalis. Vėliau atvykau dar kelis kartus, ir nors vėl buvo visokių nesusipratimų, pamačiau ją kitomis akimis. Tai subtili šalis, vienu užėjimu jos nesuvoksi. Pagaliau ten atsirado draugų, pas kuriuos ten galiu nuvažiuoti.
Uganda/Kongas. V. Bukauskas su bendražygiais
Margaritos viršūnėje (5109 m). (Asmeninio albumo nuotr.)
Man svarbu pamatyti šalį kuo autentiškesnę. Smagu, kai vyksta įvairūs tradiciniai festivaliai. Viena yra šiaip pamatyti šventyklą, kita – kai joje vyksta apeigos. Įkopti į kalnus, praplaukti upe – irgi vertybė.
– Tiek daug keliaudamas turite galimybių iš labai skirtingų taškų pažvelgti ir į Lietuvą. Kokia ji atrodo grįžus iš kelionių?
– Didžioji dalis pasaulio gyvena kur kas blogiau nei mes. Ir didžioji dalis tuo nesiskundžia, bet tai lemia auklėjimas, religija, kultūrinė aplinka. Dažniausiai visi pasaulyje žino, kas gerai, o kas ne. Bet vieni tai, ką turi, vertina, o kiti – ne. Arba įsivaizduoja, kad kitur geriau. Aišku, užaugęs savo aplinką gali pakeisti, bet ne visi yra kosmopolitai. Gal kitur ir įsitvirtinsi, bet nebūtinai tau ten bus gerai. Dauguma mūsų kultūros žmonių visgi tiki vienu gyvenimu. Labai paprasta pasiimti 100 cm matuoklę ir pasižiūrėti: aha, tiek jau nugyvenau, o tiek ar gal tiek dar liko. Tai ar verta stengtis per tą trumpą laiką nugyventi kito gyvenimą?
– Kas jums padeda susikalbėti su įvairių patirčių, tikėjimų, kultūrinių šaknų žmonėmis?
– Blogai, jei kelionėje tik tavo kūnas, o tu pats – čia. Kalbu apie bendravimą tarp tautų: kalbi ten iš savo pozicijų, bet jie juk gyvena kitaip. Ir nereikia dėl to kelti konflikto. Dalis jų ir kyla dėl to, kad žmonės puola vieni kitų mokyti, nors gyvena skirtingose aplinkose.
Turi žinoti apie tos šalies tradicijas, stengtis pažinti kultūrą dar iki kelionės, o ne eksperimentuoti vietoje. Kai kur užsieniečiui suklysti leidžiama, bet yra ir didžiulių klaidų, ypač islamo pasaulyje. Todėl turi domėtis, žinoti, skaityti.
Kita vertus, tai ne visada šimtu procentų padeda. Pavyzdžiui, kai pirmą kartą buvau Butane, man jis paliko didžiulį įspūdį. Tai buvo po rugsėjo 11-osios įvykių, lėktuvai tada buvo tušti, ir mes kažkaip labai greitai ir nesudėtingai gavome leidimus. Antrą kartą apsilankiau berods 2008-aisiais, kai šalis jau buvo atviresnė. Ten įvyko toks įvykis, po kurio sakiau, kad Butane gyvena patys nedraugiškiausi žmonės.
Kalnuose mes su grupe jojome arkliais. Vietos firma juos samdė iš kažkokios genties, kurios arklininkai jojo su mumis. Iš pradžių viskas buvo lyg ir neblogai, paskui prasidėjo nesusipratimai. Pavyzdžiui, arklys įspyrė mūsų žmogui į koją, o vietiniai tik juokėsi. Paskui jie nutarė, kad geriau, jei mes eisime pėsti ir nevarginsime jų arklių. Juk už viską jau užmokėta. Tada jie ėmė atlaisvinti balnus. O takas toks, kad vienoje pusėje – uola, kitoje – bedugnė. Baigėsi tuo, kad posūkyje viena mergina dėl atlaisvinto balno smarkiai pasviro, už jos buvęs arklys pasibaidė ir spyrė. Laimė, kad pataikė į kuprinę, o ne į galvą. Žiūriu – vietiniai vėl juokiasi.
Aš pašiurpau: juk visą savaitę būsime tarp tokių žmonių. Vietos gidui liepiau ko nors imtis. Vėliau jis pasakė: „aš nieko negaliu, nuėjau pas juos kalbėtis, o jie išsitraukė peilius“. Vietiniai šiek tiek klausė tik manęs. Tačiau irgi buvo sugalvoję, kaip padaryti, kad aš negalėčiau joti. Kai jojome dykuma, jie kažką pasakė mano arkliui, ir jis staiga krito. Laimė, kojas į balnakilpes laikiau įkištas tik pirštų galiukais – tą buvau liepęs daryti ir kitiems grupės žmonėms. Todėl krentant arkliui aš spėjau ištraukti kojas, nors galėjau susižaloti.
Vėliau kažkurioje turizmo statistikoje mačiau, kad Butanas yra tarp nedraugiškiausių pasaulio šalių. Vadinasi, ir kitiems ten yra buvę panašių nutikimų. Taigi blogų žmonių, kaip ir gerų, yra visur. Jemene, pavyzdžiui, iš pradžių šokiruoja, kad visi ginkluoti iki dantų. Bet vietiniai nenori, kad jų šalis blogai pagarsėtų. Todėl jie stengiasi ir būna draugiški, nes tu esi jų svečias.
.jpg)