Dovilė Raustytė
Po interviu su Martynu Starkumi gavome laiškų iš skaitytojų su prašymais suteikti pašnekovo kontaktus, neva, norintys su juo pasitarti dėl ekstremalių kelionių. Supažindinsime jus su mergina, kuri ketverius metus keliavo viena aplink pasaulį ir mielai sukaupta patirtimi dalijasi su reguliariai pildomo tinklaraščio „Legal Nomads“ skaitytojais, atsakinėja į jų laiškus.
Kanadietė Jodi keletą metų dirbo advokate Niujorke ir visą tą laiką taupė pinigus kelionei aplink pasaulį. Kai galiausiai, sukaupė tiek, kad užtektų metus pragyventi tiesiog keliaujant ir nedirbant, metė darbą ir išvyko. Taip ji, dar pati to nežinodama, pradėjo naują savo karjerą – kelionių fotografės, straipsnių apie įvairias šalis, jų maistą rašytojos.
2008 m. ji nusipirko lėktuvo bilietą į Čilę. Kaip sako pati Jodi, ji niekada neturėjo plano – kokią šalį nori aplankyti, kokius objektus pamatyti ir t. t. Viskas vyko ekspromtu. Tiesiog viešėdama vienoje šalyje, ji išgirsdavo apie kitos neįtikėtiną patiekalą ir ten vykdavo jo paragauti ir pan. Taigi pirmiausia buvo Pietų Amerika, vėliau Pietų Afrika, Rusija, Mongolija ir Kinija. Po kelių mėnesių Filipinuose, Malaizijoje ir Indonezijoje, ji 6 savaites praleido Birmoje, kitas tris savaites Bankoke. 2010 m., prieš grįždama į Šiaurės Ameriką, ji pabuvojo Dominikos Respublikoje. Po metų ji sėdo į lėktuvą ir nusileido Azijoje, kuri, pasak Jodi, yra jos mylimiausias kontinentas – žavintis pigiu ir skaniu maistu, jai tinkančiais drabužiais. Taigi Laosas, Jordanija, ir galiausiai – Marokas ir Turkija.
Pasibaigus šiai ilgai kelionei, ji sako, kad ne viskas, ką ji patyrė buvo tobula, buvo ir sunkių akimirkų. Beje, toli gražu, pasak jos, visko metimas ir išvykimas neišsprendžia problemų, kaip dažnai žmonės galvoja. „Mesiu vieną dieną viską ir išvažiuosiu kokiems dviem metams“, – pažįstama frazė ar ne? Mergina džiaugiasi naujais draugais, išragauto maisto įvairove, patirtais nenusakomais įspūdžiais, tačiau svarbiausia, jos teigimu, suprasti, kad namai yra ten, kur esi tu.
Keletas klausimų įkvepiančiai keliautojai:
Kiek pinigų patartum pasiimti, iškeliaujantiems metams, ir norintiems per tą laiką nedirbti?
Pietryčių Azijoje ir Pietų Amerikoje turėtų užtekti 10–15 tūkst. dolerių. Tačiau Australijoje ir Europoje prireiktų daugiau.
Ką dažniausiai žmonės dirba, kai keliaujant pritrūkstama pinigų?
Aš radau puikią išeitį – tapau kelionių žurnaliste. Tačiau kiti dirba viešbučiuose, restoranuose, moko anglų kalbos. Labai gerai tiems, kurie moka gaminti, gali dirbti virėjais ir gauti už tai nemažai pinigų.
Ar nesijausdavote vieniša keliaudama be partnerio?
Šiuolaikinės technologijos neleidžia to daryti. Užsukdavau į Twitter’į ir paklausdavau draugų, gal kas nors iš jų yra tame pačiame mieste, kur ir aš.
Kur dažniausiai apsistodavote?
Rinkdavausi mažesnius motelius ar svečių namus. Kartais tekdavo apsistoti ir pas nepažįstamus žmones.
Kokiais informaciniais tinklalapiais dažniausiai naudodavotės keliaudama?
Yra toks linksmas tinklalapis „SitOrSquat.com“, leidžiantis susirasti tualetus visame pasaulyje. Dar vienas man labai patinkantis – „ICOON.com“. Čia nemokantiems kalbos, galima bendrauti paveikslėlių pagalba.
Ką būtinai kiekvieną kartą turėdavote savo kelioninėje kuprinėje?
Didelę skarą, kurią reikalui esant galėdavau įvairiai panaudoti: kaip rankšluostį, kaip paklodę, kaip antklodę, kaip galvos apdangalą ir t. t. Taip pat kinų valgymo lazdeles, nes labai dažnai ragaujant maistą, duodami nešvarūs įrankiai arba reikia valgyti su nešvariais pirštais. Dar prožektorių ir padėkos korteles. Ant jų tiesiog užrašyta „Ačiū“. Jas duodavau nemokamai stogą virš galvos suteikusiems ar pavaišinusiems žmonėms. Tai smulkmena, bet tikrai labai veiksminga.
Keliaudavo viena, kokiu atsargumo priemonių imdavotės?
Visada su savimi turėdavau švilpuką, kurio garso žmonės nusigąsdavo. Būtinai eidama miegoti prie durų padėdavau kokį nors daiktą, kurio sukeltas garsas bandant atidaryti duris mane prikeldavo. Stengdavausi keliaudama nevartoti daug alkoholio ir visada galimybei esant rinkdavausi brangesnį, bet arčiau centro esantį viešbutį.
Ką patartumėte žmonėms, ypač merginoms, kurios turi panašių svajonių, bet nedrįsta jų įgyvendinti?
Išvažiuokite kur nors su grupe draugų ir po kelių dienų drauge, atsiskirkite nuo jų ir pabūkite toje šalyje bent porą savaičių. Tai turėtų padėti apsispręsti ir nugalėti baimes.
Tai kodėl nustojote keliauti?
Kelionės procesas tapo nebe tai, ką noriu daryti, o tai – ką reikia.
Daugiau Jodi kelionių akimirkų – galerijoje.
