Ko nekentė Hitleris, bet dievina visa Vokietija?

Su kuo Jums asocijuojasi „grynakraujis“ vokietis? Leiskite spėti, daugelis Jūsų prieš akis regi sveiką, tvirtą Hansą ar Jorgą, žvaliai kertantį nežinia kelintą porciją currywurst ar bratwurst ir kaskart nuo ūsų nubraukiantį storą Höss Holzar putą.

Tai, jog ant stalo esantis maistas ir virtuvės tradicijos gali reprezentuoti esminius tautinio ckarakterio bruožus – seniai aišku. Tačiau ar žinojote, kad kruopščiai apgalvotas tam tikrų valgymo įpročių demonstravimas gali tapti paveikia psichologine priemone, padedančia suvaldyti ištisas mases?

Fiurerio ir dešrelių nesantaika

Vargu ar rasime geresnį tokios „maisto politikos“ pavyzdį nei Adolfas Hitleris. Vardan savo paties asmeninio įvaizdžio, net ir būdamas didžiausiu savo šalies ir tautos fanatiku, jis viešai atsisakė viduramžius siekiančios tradicijos – nacionalinės mėsos kultūros. Taigi, kokią užduotį turėjo atlikti toks atviras vegetarizmo demonstravimas? Visų pirma, garsiai reiškiama panieka dešroms ir dešrelėms turėjo pateisinti žiaurią, realybėje fiurerio vykdomą politiką. Juk tas, kas mėsos sultinį vadina „lavonų arbata“, o sultingų kepsnių valgytojus apšaukia „nekaltų gyvūnėlių rajūnais“ ne už ką negalėtų be reikalo nuskriausti kito žmogaus, ar ne? Kita vertus, atsisakymas laikytis visiems priimtinos ir savaime suprantamos tradicijos garantavo išskirtinumą, kuris buvo toks būtinas Hitleriui. Faktas, jog tautos vadas geba išlikti (ir, žinoma, teisingai vadovauti) be to, kuo šimtmečius gyvena ištisa nacija, turėjo patvirtinti jo, kaip „fiurerio – antžmogio“, „Hitlerio – Dievo“ įvaizdį.

Taigi, ką, anot amžininkų, buvo galima išvysti Adolfo Hitlerio lėkštėje? Labiausiai paplitusi nuomonė, jog diktatorius be galo mėgęs kiaušinienę, kmynų arbatą ir… tirštą tradicinę žirnienę. Dar kiti tvirtina, kad jis pajėgdavo sušveisti nežmoniškas porcijas troškintų daržovių, o tam tikslui turėjo įsiveisęs „dieviškąjį daržą“ Martino Bormanno ūkyje, kur dieną naktį budėjo esesininkai.

Vis dėlto, ši tiesa įtikino ne visus. Šiandien vis garsiau kalbama, kad tokius valgymo įpročius fiureris demonstravo tik aplinkiniams matant, o iš tiesų niekuomet nepajėgė atsispirti tokioms žemiškoms pagundoms kaip Miuncheno baltosios dešrelės (weisswurst) ir sotus kepenėlių paštetas.

Įdomu tai, kad net ir ginčydamiesi dėl Hitlerio ir dešrelių santykių, istorikai neretai sutaria dėl vieno – gyvenimą fiureris baigė tik po to, kai sušveitė svieste keptą upėtakį.

Kopūstų karalienė

Tačiau reikia numanyti, kad Adolfas Hitleris nebuvo vienintelis, supratęs maisto galią ir įtaigą. Panašu, kad tą įvertino ir dabartinė Vokietijos vadovė, kanclere Andžela Merkel. Tiesa, šiuo atžvilgiu ji laikosi atvirkštinės Hitleriui politikos. Ji eina išvien su tauta, viešai prisipažindama, jog tikros, vokiškos medžiotojų dešrelės su kopūstais – didžiausia jos silpnybė. Įdomus ir nuotaikingas faktas, jog šalies vadovė 2001 m. buvo karūnuota žiedinio spalvotojo kopūsto karaliene.

Beje, tokią A. Merkel meilę kopūstams nesunku paaiškinti, net jei turėsime omenyje gerai apgalvotą įvaizdžio formavimą. Čia mums pagelbėjo Vilniuje įsikūriusio vokiško maisto restorano „Bunte Gans“ savininkas Arvydas Valeika. Jis paaiškino, kad tikri, vokiški kopūstai gerokai skiriasi nuo mums įprastųjų. Anot, p. Arvydo, jo restorano lankytojai, sužinoję, jog valgo troškintus raudonuosius vokiškus kopūstus, pagardintus medumi ar cukrumi, gerokai sutrinka, mat iki tol jie būna šventai įsitikinę, kad jų lėkštėje – paslaptingas marinuotų burokėlių receptas. Mat vokiškieji kopūstai – mums neįprasto, labai švelnaus skonio. Tiesa, p. Merkel, kaip ir kiekvieno save gerbiančio vokiečio, virtuvėje rasime ir baltųjų kopūstų, ypač vertinamų aštresnio maisto gerbėjų.

Dešrelių tautos politika

Vokiečiai – gudri tauta. Tą rodo ne tik jų išmoningi vadovai, bet ir eiliniai piliečiai, sugebantys įvertinti tai, kas per amžių amžius gulėjo ant jų stalo. Puikiai suvokdami, kad turistams negali pasiūlyti varlių šlaunelių ar karamelinio ožkos sūrio, jie kuria legendas apie 1500 rūšių dešrelių šalį. O kad legenda gyva ir ja tikima, įrodo faktas, jog visai neseniai Berlyne buvo atidarytas pirmasis pasaulyje legendinių currywurst, t. y. kario dešrelių muziejus.

Tą, beje, dar kartą patvirtina ir jau minėto „Bunte Gans“ meniu, kuriame net ir patyrusio Lietuvos gurmano skrandį sugebės nustebinti visa galybė wurst‘ų, kurių tarpe puikuojasi bratwurst (dešrelės iš smulkiai sumaltos kiaulienos, jautienos ir veršienos), weisswurst (ypač švelnio baltosios Miuncheno dešrelės), Nurnberger Bratwurst (mažos ir plonos Niurnbergo dešrelės) bei daugelis kitų, vokiškosios dešrelių politikos dalyvių. Maža to, čia Jums bus pasiūlytas net ir paskutinis Hitlerio ragautas patiekalas – keptas upėtakis sviesto padaže.