Iš pažiūros atrodote sėkmingai su savo gyvenimu besitvarkantis žmogus, dirbantis jei ne visada puikiai apmokamą, tai bent jau mėgstamą darbą, turintis įdomių pomėgių bei puikių draugų.
Nepaisant to, menkiausią pastabą – ką jau kalbėti apie tiesiogiai išsakytą kritiką – priimate pernelyg jautriai ir asmeniškai. Pažįstama situacija?
Psichologų teigimu, nesugebėjimas sveikai priimti kritikos ir perdėtas jautrumas kitų nuomonei yra viena dažniausiai pasitaikančių problemų žmonių santykiuose. Neišmokus blaiviai įvertinti kitų išsakytų žodžių ir atsirinkti, į ką reikėtų atsižvelgti, o į ką paprasčiausiai nekreipti dėmesio, galima ne tik apsunkinti sau gyvenimą, bet ir įsitaisyti chroniškų kompleksų.
Vaikystės palikimas
Specialistai pripažįsta, kad gebėjimas apseiti su kritika atsinešamas iš vaikystės. Nenaujiena, kad tėvų elgesys su vaikais formuoja jų požiūrį į save ir aplinką bei lemia vėlesnius socialinius gebėjimus.
Jei padarius ką nors netinkamo, kiekvieną kartą bus kritikuojamas ne pats poelgis, o jo atlikėjas, vaikas ilgainiui pradės jaustis tikru nevykėliu ir ims baimintis bet kokio neigiamo komentaro. Ir visa tai tik todėl, kad daugelis suaugusiųjų nesivargina aptarti nesėkmės priežasčių ir išaiškinti, kad klysti – žmogiška. Juk daug lengviau pasiduoti momentinei nuotaikai ir išrėžti tokius epitetus, kaip „nevykėlis“, „žioplys“, „negeras berniukas“ ar „bloga mergaitė“.
Ne mažiau skaudžios gali būti ir pirmosios bendravimo su bendraamžiais pamokos. Ypač jautrios ir uždaros natūros vaikams. Kiemo draugų mesteltos frazės, kaip „mes su tavim nežaisim“, „tu blogai mėtai kamuolį“ arba „tavo plaukai negražios spalvos“, gali įstrigti visam laikui, o prabėgus ne vieneriams metams, išnirti iš pasąmonės įgavę visiškai kitą prasmę.
Nevykėlio sindromas
Sudėtingiausia tampa tada, kai suaugus vaikystės nuoskaudos nušvinta visomis vaivorykštės spalvomis. Pasitelkime gyvenimišką pavyzdį. Dalia – 35 m. moteris, dirbanti kelionių agentūroje, turinti vyrą ir du mažamečius vaikus. Įmonės vadovybė ją vertina kaip vieną atsakingiausių ir kruopščiausių darbuotojų, kolegos ir draugai myli už nuoširdumą ir atidumą, o šeima džiaugiasi rūpestinga žmona ir mama.
Nepaisant to, moteris kas antrą sakinį priima kaip asmeninę kritiką, signalizuojančią, kad ji kažką daro ne taip gerai, kaip to norėtų aplinkiniai. Jei bendradarbė draugiškai pasiūlo „palik tuos popierius man, tu ir taip nieko nebespėji“, vaikai tarsteli, kad „praeitą kartą pyragas buvo visiškai kitokio skonio“, o pažįstama, paskambinusi šeštadienio rytą, juokais paklausia „ar dar neišsiritai iš lovos?“, Dalia suklūsta ir akimirksiu padaro išvadą – ji ir vėl kažką daro ne taip.
Pradėjusi lankytis pas psichologą, moteris suprato, kad toks nepasitikėjimas savimi atsirado iš komplikuotų santykių su kai kuriais šeimos nariais ir bendraamžiais. „Tėtis nuolat žavėdavosi, kaip draugų vaikai gerai mokosi, mūsų pusseserė laimėjo pirmąją vietą bėgimo varžybose, o pusbrolis vaidino pagrindinį vaidmenį mokyklos spektaklyje. Nors mes su broliu taip pat gerai mokėmės ir užsiėmėme įvairia popamokine veikla, niekada negirdėjom nė vieno pagyrimo. Dažnas mūsų veiksmas būdavo įvertinamas replikomis „ir vėl pridirbot“, „kas čia per nesąmonė“, „darot man gėdą“ ir panašiai. Broliui tokie žodžiai keldavo pyktį ir norą parodyti ko jis vertas. Tuo tarpu aš pasidaviau ir pradėjau manyti, kad tikrai viską darau ne taip. Nejaukiai jausdavausi ir kieme arba mokykloje. Nebuvau labai geros sportinės formos. Dar ir dabar prisimenu, kai skirstantis į krepšinio ar kvadrato komandas likdavau paskutinė. Nė vieni nenorėdavo, kad žaisčiau su jais“, prisimena Dalia.
Beribis jautrumas
Psichologų teigimu, pagrindinė problema yra ta, kad kiekvieną komentarą ar repliką nesąmoningai bandoma lyginti su iš praeities užsilikusiomis formuluotėmis. Visų pirma, žinoma, su tokiomis, kurios kažkada įžeidė ar privertė patirti nepilnavertiškumo jausmą. Tokių žmonių baimė patirti naujus priekaištus, ilgainiui virto savotiška manija ir begaliniu jautrumu, trukdančiu adekvačiai įvertinti situaciją.
Pasak psichologo, sakiniai, atitinkantys modelį „tu negali to padaryti, aš padarysiu tai už tave“ šioje situacijoje gali tik dar labiau sumenkinti pasitikėjimo savimi jausmą. Net ir tada, jei jie bus ištarti su pačiais geriausiais ketinimais. Artimų draugų ar kolegų rate galima bandyti aptarti šią problemą išsakant, kokius jausmus jums sukelia vienos ar kitos pastabos. Deja, įsižiūrėjus atidžiau, gali paaiškėti, kad tuomet aplinkiniai turėtų iš viso nutilti. Todėl racionaliausias spredimas būtų imtis sunkaus ir neretai ilgo darbo su savimi.
Problemos sprendimas
Specialistai vieningai teigia, kad pačioje pradžioje žmogui sunkiausia atsispirti pagundai šalintis problemos ir pažvelgti jai tiesiai į akis. Įvardinti savo skaudulius, ypač jei jie įsisenėję, visuomet nelengva, tačiau tikrai prasminga.
Dalios atveju turėtų pasitarnauti sakinys: „aš esu vertinga pati savaime, ir man to pakanka“. Programuodamas save tokia linkme, žmogus į kiekvieną situaciją pradės žvelgti iš tam tikro atstumo. Tai padės blaiviai įvertinti aplinkinių žodžius ir intencijas. Be to, turėtumėte gerai pagalvoti, ar laimingi tikrai jausitės tik tada, jei pateisinsite visų lūkesčius.
Įdomų patarimą viename interviu išsakė vokiečių bokso treneris Dirkas Miuleris. Jo teigimu, boksininkai, ilgai užsiimantys šia sporto šaka, įgauna laikyseną, kuri signalizuoja: aš neleisiu savęs sudoroti! Besiboksuodami priešininkai neaimanuoja ir nepriima kiekvieno smūgio asmeniškai, bet galvoja apie kuo geresnę gynybą.
Atsidūrusiems Dalios situacijoje, treneris siūlo išbandyti tokį pratimą: įsijunkite energingą muziką ir atsistokite priešais veidrodį. Kojas laikykite pečių plotyje, rankas ištieskite prieš save smakro lygyje. Stovėdami tokioje pozicijoje maždaug dešimt minučių vis greičiau „smūgiuokite“ savo atspindžio link.
Neverta tikėtis stebuklų ir kardinalių permainų po savaitės ar mėnesio. Tačiau nukreipdami savo mintis pozityvia linkme ir kontroliuodami savo reakcijas, per tokį laikotarpį imsite vis mažiau jaudintis dėl nereikšmingų smulkmenų. O tai pirmas žingsnis siekiant keistis iš esmės.
