Now Reading
Lietuviški „Sopranai“ pagal Daivą Vaitkevičiūtę

Lietuviški „Sopranai“ pagal Daivą Vaitkevičiūtę

Lietuviški „Sopranai“ pagal Daivą Vaitkevičiūtę

Rašytojos Daivos Vaitkevičiūtės pristatinėti nereikia – retas kuris nėra žiūrėjęs bent vieno pagal šios autorės romanus sukurto lietuviško serialo: „Moterys meluoja geriau“ ar „Nekviesta meilė“.

Tiesa, serialus kurti galima remiantis kone visais rašytojos romanais – kiekviename D. Vaitkevičiūtės kūrinyje pakaktų medžiagos sukurpti visai neblogam trileriui. Juk autorė – viena produktyviausių šių dienų populiariosios literatūros lakštingalų.

Dažname romane rašytoja susikoncentruoja ties meilės (laimingos arba apviltos) istorijos narpliojimu, todėl ne veltui daugelis jos romanų primena meksikietiškus serialus: „Kamilė nori mirti“ (2002), „Monikai reikia meilės“ (2001). Po kelių kone identiškų romanų apie nelaimingas princeses, nieko naujo, imant į rankas šviežiausią rašytojos knygą, tikėtis lyg ir neverta. Tačiau pastarasis D. Vaitkevičiūtės romanas „Pasimatymas su žudiku“ (2008) maloniai nustebino.

Šį kartą autorė truputį nukrypo nuo „tradicijos“ ir didžiausią dėmesį kurdama skyrė ne meilės trikampio ar daugiakampio narpliojimui, o detektyviniams elementams. Be to, sėkmingai. „Pasimatymas su žudiku“ – vienas įdomiausių ir labiausiai vykusių D. Vaitkevičiūtės romanų. Romano pliusas tas, kad jis turi galimybių sudominti platesnę skaitytojų auditoriją, ne tik namų šeimininkes ar nelaimingai įsimylėjusias paaugles – jame savo prototipą neabejotinai atras ne vienas vyras, o snobiškai nusiteikę populiariosios literatūros kritikai turės puikią progą perskaityti nuotaikingą ir nenuobodų kūrinį. Gal net patiks.

Autorė nuo pirmų iki paskutinių kūrinio eilučių išlaiko įtampą, sugalvodama daugybę painių ir intriguojančių situacijų. Jau pirmuose puslapiuose skaitytojas įtraukiamas į „Sopranų“ serialo vardo vertą istoriją – gražuolė Sibilė, turtingo verslininko ir buvusio nusikalstamo pasaulio atstovo dukra, triukšmingai aiškinasi santykius su neištikimu mylimuoju. Jai į pagalbą atskuba vienas iš keturių tėvo brolių banditų, netradiciniais metodais pamokantis pasipūtusį donžuaną gero elgesio taisyklių. Serialas tęsiasi toliau – mergina tampa užsakomosios žmogžudystės liudininke. Paslaptingas žudikas persekioja ją iki kone paskutinių romano eilučių, tačiau Sibilės ginti stoja tėvas su ištikimaisiais savo broliais.

D. Vaitkevičiūtė šmaikščiai ir labai taikliai perteikia banditų tarpusavio bendravimo būdą, jų santykių aiškinimąsi, elgesį ir net kalbos stilių. „ – Na ir kas? – atkirto jai Silvestras. – Visi vagia. Tokie dabar laikai. Mink iš čia!” (p. 40).

Kiekvienas tėvo brolis: saulėgrąžas be perstojo lukštenantis Kauno mafijos vadeiva Kryžius, tylenis Vienuoliu pramintas Virmantas, sunkaus svorio bokso čempionas Silvestras, mėgstantis skaniai pavalgyti storuliukas Benas atrodo tarsi atklydę į romaną tiesiai iš Lietuvos gatvių.

Kurdama šiuolaikiškus, buitine šnekamąja kalba bendraujančius veikėjus, autorė nutrina ribą tarp jų ir skaitytojo, leidžia geriau įsijausti į kūrinį. Kaip ir dera populiariosios literatūros romanui, jame nerasite jokių įmantrybių ar pompastiško autorės erudicijos demonstravimo. Visos veiksmo vietos, palyginimai bei posakiai yra pasiskolinti iš kasdienio žmonių gyvenimo. Retas kuris nežino, kur Vilniuje yra „Maxima“ bazė ar kaip atrodo pagrindinis filmo „Matrica“ herojus, lyginamas su tariamu žudiku.

Neįtikinamiausias personažas kūrinyje – pagrindinė veikėja Sibilė. Ji sukurta pernelyg naivi, kad atrodytų tikroviška. Net ir tuomet, kai žudikas suseka jos slėptuvę Nidoje, tariamai nužudo mylimą dėdę ir lipa merginai ant kulnų, ji be menkiausios savigraužos palieka nerimauti iš proto dėl jos einančius artimuosius ir išdumia į klasės susitikimą, kad susitiktų su pirmąja savo meile Bartu. Tačiau visos ugnys vieną kartą užgęsta… Per nesimatymo metus Bartas iš romantiško jaunuolio virsta paprasčiausiu Alfonsu, kuris mielai sutinka būti dailiosios Sibilės meilužiu ir tikisi finansinės paramos savo poezijos knygos leidybai. Be to, galiausiai paaiškėja, kad jis vedęs. Tačiau populiarioji literatūra kuriama ne tam, kad graudintų skaitytoją. Mergina iš Barto glėbio puola tiesiai į kito vaikino rankas. Kieno? Ogi to paties samdomo žudiko, nuo kurio tiek laiko slapstėsi! Pasirodo, žmogžudystės visai nebuvo – tik inscenizuotas policijos vaidinimas, kurį ir pamatė Sibilė. Be kita ko, tariamas žudikas – visai patrauklus vyras, kviečiantis merginą į pasimatymą…

See Also
Kaip išsirinkti tobulą piniginę? 3 patarimai

Šį romaną pavadinčiau puikiu detektyviniu skaitalu, neperkrautu taip atsibodusiomis erotinėmis scenomis. Tiesa, romane yra pikantiškų scenelių, kurias būtų galima pažymėti raidele S, tačiau net ir jose autorės pozicija išlieka subtili. D. Vaitkevičiūtė stengiasi skaitytoją sudominti, o ne šokiruoti. Tuo jos kūriniai ir skiriasi nuo daugelio kaip grybai po lietaus kasmet dygstančių naujų moterų rašytojų romanų.

Pastaruoju metu lietuvių literatūroje vyrauja įsitikinimas, kad kūrinio (eilėraščio ar prozos teksto) pasisekimas priklauso nuo jo novatoriškumo, dar daugiau – keistumo. Autoriai nebesistengia rašyti prasmingai. Jie kur kas mieliau dedasi juokdarių ar keistuolių kaukes, eksperimentuoja, blaškosi. Vieniems pavyksta surasti „ramybės uostą“ (kaip D. Vaitkevičiūtei), kiti taip ir paskęsta postmodernioje beprasmybėje.

Džiaugiuosi, kad ši autorė iš kasdienio gyvenimo epizodų vis dar sugeba sudėlioti įtikinamą ir kas kartą netikėtą pasakojimą, pradžiugindama savo skaitytojus kad ir didelės vertės neturinčiais, tačiau visuomet skaitymo malonumą suteikiančiais kūriniais. 

Angelė Jasevičienė
 

View Comments (0)

Leave a Reply

Your email address will not be published.

Visos teisės saugomos © laikas.lt