Matas Makauskas
Prieš pradedant rašyti apie rež. Jemo Coheno filmą „Muziejaus darbo valandos“, norėčiau pasidalinti tuo, ką išgirdau ir pastebėjau po kino seanso. Leidžiantis žemyn „Romuvos“ laiptais išgirdau pokalbį – pašnekovai ėjo priešais, tačiau jų akių nemačiau. Jos liko nepastebėtos ir nenorėčiau imti spėlioti, kas jie – tegu lieka neatpažintais. Žengiant pro duris išgirdau keliantį sunkumų klausimą – „ar geras filmas?“.
Ši kartą klausimas buvo užduotas porelei ėjusiai priešais mane. Jiems net nesustojus vyras atsakė: „šis filmas nėra toje kategorijoje“. Norėtųsi, kad būčiau matęs kūno išraiškas – jos daugiau pasakytų nei žodžiai ir nekiltų tiek dvejojimų, ką tuo norėta pasakyti. Tad šiuos žodžius laisvai interpretuoju, gal net priešingai negu buvo norėta išsakyti.
Šis pasakymas sukėlė įvairių minčių, kilo susižavėjimas, kaip išsukama iš klausimo – toks nesiekiantis visuotinumo sakinys. Norėtųsi sofistiškai pasakyti – menas neturi tokios kategorijos kaip gerumas ar blogumas, tai yra moralinė gėrio kategorija. Tad, Jemo Coheno filme moraliniai klausimai nekeliami.
Jei kūrinys moralus – tai jis vertingas. Manau, kad ši painiava atsiskleidžia ir šių dienų nesusipratime dėl R. Castelluccio spektaklio „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“. Kadangi moralumas neįžvelgiamas – jis suprantamas, kaip blogas. Žinoma, kuriozas veriasi šitoje situacijoje – kaip galima vertinti kūrinį jo nemačius, tuo labiau, kad menas gali būti suvokiamas kaip vertingas pats savaime ar būti laikomas neįkainuojamu ir tuo pačiu nepatikti žiūrovams. Patikima yra psichologinė jausena, galbūt net neturinti nieko bendra su kūrinio verte.
Grįžtant prie to, kas vyko po filmo – žengiant laisvu žingsniu link Soboro mačiau išeinančius žmones: pastarųjų akys fiksavo tiek pačią aplinką, tiek ir apšviestus nukritusius nuo medžių lapus, apklojusius suoliukus. Tai kėlė šypseną ir susižavėjimą – pats įnykau stebėti aplinką. Tarsi paskutinių filmo kadrų tąsa, kurie be galo galantiškai nagrinėja Vienos vaizdus – lyg koks dailėtyrininkas paveikslą. Šį filmą vainikuojanti mintis – menas mus moko grožėtis gamta, aplinka. Filmas labai patraukliai pateikia muziejų, kaip gyvą, modernų – reaguojantį į šiandienos problemas. Tai puikiai atspindi scena su gide Piterio Breigelio (XVI a. Šiaurės Renesanso dailininko) darbų salėje, kurio paveikslai gerai žinomi – kino režisierių pamėgti, dažnai cituojami.
Šis filmas skleidžiasi muziejuje, Vienoje, ir reiškiasi per prižiūrėtojo Johano ir užsienietės lankytojos Anos draugystę. Tai dokumentinės dramos atspindžius įgaunantis filmas, kuris it pasaka nardo tiek tarp meno kūrinių, tiek tarp miesto vaizdų. Jis kalba apie lankytojus, jų žvilgsnius, kuriuose tikriausiai kiekvienas ras save ir nustebs. Dramos vingrybių čia nesama, bet kartu tai įtraukia – leidžia labiau kreipti dėmesį į tūrinį. Siužeto linija – tai muziejaus darbo metas, santykis su kūriniais, žavėjimasis jais ir Vienos miestas, atveriantis daug klausimų.
„Muziejaus darbo valandos“ – tai per prižiūrėtojo ir lankytojo kasdienybės prizmę matomas muziejus. Tai filmas, kuriame prabyla muziejaus prižiūrėtojas, kuris šį kartą tarp kūrinių nelieka nepastebėtas. Filmo veikėjai geba per kūrinio formaliąją analizę pasinerti į estetines savybes ir atskleisti pastarųjų turinį.