matas makauskas
Šeštajame tarptautiniame Kauno kino festivalyje žiūrovai vertino filmus: daugiausia balsų pelnė Dovilės Gasiūnaitės filmas „Narcizas“, o antroji vieta atiteko Richardo Presso dokumentiniam filmui „Bill‘o Cunningham‘o Niujorkas“. Tai juosta apie „New York Times“ žurnalo mados fotografą Bill‘ą Cunningham‘ą, kuris fiksuoja Niujorko gatvėse žmones, svarbius miesto įvykius, vakaro pobūvius ir mados kolekcijų pristatymus.
Prieš pradedant rašyti apie rež. Jemo Coheno filmą „Muziejaus darbo valandos“, norėčiau pasidalinti tuo, ką išgirdau ir pastebėjau po kino seanso. Leidžiantis žemyn „Romuvos“ laiptais išgirdau pokalbį – pašnekovai ėjo priešais, tačiau jų akių nemačiau. Jos liko nepastebėtos ir nenorėčiau imti spėlioti, kas jie – tegu lieka neatpažintais. Žengiant pro duris išgirdau keliantį sunkumų klausimą – „ar geras filmas?“.
Šeštąjį tarptautinį Kauno kino festivalį atidarė Ursula Meier filmas „Sesuo“ (pranc. „L’enfant d’en haut“). Tai jaudinanti istorija apie dvylikametį berniuką Simoną ir jo vyresnę seserį Luiz. Akį rėžia tai, kad Simonas yra priverstas vogti tam, kad išlaikytų seserį. Toks fabulos vyksmas, kurio esmėje glūdi moralinis vertinimas – dvejojimas klausimu, ar galima pateisinti berniuką, yra panašus į tai, ką teigia I. Kantas – mes įpratę vertinti kitų poelgius, nes taip mokomės atskirti gerą nuo blogo