Vilniaus Geštalt instituto dėstytoja Brigita Kaleckaitė
Turiu vieną keistą įprotį – tuomet, kai visi žmonės ilsisi atostogaudami paplūdimiuose ar sodybose, aš jau aštuonerius metus atostogas praleidžiu besimokydama arba mokydama kitus: dalyvauju įvairiuose geštaltinės psichoterapijos mokymuose Lietuvoje ir užsienyje arba pati vedu mokymus būsimiems psichoterapeutams. Geštalt institutų yra beveik visose pasaulio šalyse, todėl vienu metu galiu ir daug keliauti, ir mokytis psichologijos – geriau pažinti save ir pasaulį.
Pavasarį gavau netikėtą pasiūlymą iš Rusijos – rengti seminarus Kaukazo regione, Karačiajų Čerkesijos Respublikoje, vos už dviejų šimtų kilometrų nuo Čečėnijos. Draugai ėmė gąsdinti, kad važiuoju į karo zoną, kur šaudo ir grobia.
Tačiau kelionė buvo nuostabi! Nuotykiai prasidėjo tik nusileidus lėktuvui. Mane pasitiko stovyklos organizatorius, geštalt psichoterapeutas Ilja, senas, surūdijęs automobilis „Žiguli“ ir už jį dar senesnis vairuotojas – 70 metų bedantis armėnas. Išgirdusi, kad važiuosime 300 km/val. greičiu, pamaniau, kad automobilis kelionės metu sulūš, o vairuotojas mirs nuo širdies smūgio ar senatvės. Tačiau jis lėkė kaip tikras „džigitas“. Tiesa, sustojus pusiaukelėje, automobilis iš tiesų nebeužsivedė ir teko jį stumti, o atvykus į vietą, vairuotojas bandė iškaulyti daug didesnę nei sutarta pinigų sumą, priekaištaudamas, kad tai mes sulaužėme jo mašiną…
Gyvenvietė Archiz su maždaug 200 gyventojų – labai paprasta ir skurdi. Žmonės beveik nieko neaugina, jie gyvena iš turistų, turguje perkančių vilnones kojines, medų ir uogienes. Visur Kaukaze pilna laisvai vaikštinėjančių arklių, kaip karvių Indijoje, ir ten dažnai nebūna elektros. Taip pat nemačiau nė vieno pririšto šuns, tačiau nė vienas ir neužpuolė. Gyvenome buvusioje sovietinėje ir kadaise prabangioje poilsiavietėje su tuos laikus menančia valgykla. Todėl apsimečiau vegetare. Tačiau maistas, kurį gamino vietinės močiutės iš lentų sukaltose „kavinėse“, buvo fantastiškai skanus. Porą dienų ir ten nedrįsau nieko ragauti, tačiau išdrįsusi nebegalėjau sustoti.
Regionas, kuriame gyvenome, – musulmoniškas, kaip ir jų tradicijos. Vestuvės čia švenčiamos penkias dienas, o gimus vaikui, berniukas svarbesnis už mergaitę. Nors moterys ir vyrai šiais laikais valgo prie vieno stalo, tačiau mane patikino, kad porų, gyvenančių kartu nesusituokus, pas juos nebūna.
Aš dešimt dienų ne tik žavėjausi pasakiška laukine Kaukazo gamta, bet ir pakeičiau požiūrį į tam tikras Vakarų pasaulio vertybes. Buvo gražu stebėti tradicijas, šeimą su aiškiai apibrėžtais vaidmenimis ir paprastą žmonių gyvenimą be pompastikos ar nereikalingų daiktų, kurių mes turime pilnus namus. Gailėjausi tik vieno – buvau šalia Elbruso kalno, tačiau iki jo taip ir nenuvažiavau. Tačiau paskutinę dieną pamačiau pro mašinos langą…
Daugiau nuotraukų – galerijoje.
