Amelija Lučinskaitė
Nuotrauka – LRT archyvo
Nestokojantis veiklos, kupinas idėjų ir savo tvirtą nuomonę turintis eruditas – būtent taip daugelis apibūdina LRT televizijos programų direktorių Rolandą Maskoliūną, dar ir šiandien kartais pavadinamą Videokauku.
Su daugelyje skirtingų sričių dirbusiu vyru kalbamės apie vieną didžiausių jo aistrų – kiną. Tarsi šūviai taiklios R. Maskoliūno pastabos, pagardintos subtilaus humoro gaidomis, bei skaitytojams rekomenduojamas geriausių matytų filmų dešimtukas – kas gali būti įdomiau?
Kino ir fantastikos mylėtojai iki šiol prisimena ilgus metus Jūsų kurtą laidą „Videokaukas“. Galbūt ateityje į kino ekranus grįš Jūsų vedama laida apie kiną arba ją pakeis naujas kino projektas?
Labai abejoju. Pastaraisiais metais mano televiziniai ir interneto projektai susiję su mokslo populiarinimu.
Daugelis keiksnoja šiandien Lietuvos kine susiklosčiusią situaciją – kaltina fiskalinių paskatų modelio nebuvimą, idėjų ir finansavimo stygių, kūrėjų nenorą bendrauti tarpusavyje ir dalytis idėjomis, tačiau pamiršta faktą, jog turime puikių kino specialistų, o šalies kino pramonė – itin jauna. Kokia Jūsų nuomonė apie šiandienos kino padėtį Lietuvoje? Kokias tendencijas joje galėtumėte išskirti?
Šiandienos kino padėtis Lietuvoje yra bloga. Tačiau girdėjau, kad neseniai įkurtas Kino centras, kuriame dirbs ir energingoji Liana Ruokytė. Tikiuosi, kad ši institucija pakeis susiklosčiusią situaciją. Pavyzdžiui, atsiras objektyvus konkursams pateiktų scenarijų vertinimas. Kaip pamenate, vienas toks konkursas, kur buvo bandoma išrinkti istorinio epo scenarijų, gėdingai žlugo. Nei Žalgirio, nei Margirio.
Nuo ko prasidėjo Jūsų susidomėjimas kinu ir kelias kino pramonės link?
Nepamenu, kaip prasidėjo, bet jį akivaizdžiai sustiprino darbas televizijoje ir „Videokaukas“.
Esate veiklus žmogus, išbandęs save net keliose ganėtinai skirtingose srityse – dėstėte Kauno medicinos universitete, televizijoje rengėte ir vedėte laidas „Videokaukas“, „Kaukodromas“, „Negali būti“, „Gamtos kodas“, dirbote reklamos, rinkodaros, leidybos ir kituose srityse, tačiau niekuomet pernelyg nenutolote nuo kino. Kokią vietą Jūsų gyvenime užima kinas?
Kinas man yra svarbi pramogos rūšis greta fantastikos, sporto, vynų degustacijų ir t. t.
Kada Jūsų gyvenime atsirado fantastika?
Fantastiką pradėjau skaityti mokykloje. Tačiau lemtinga akimirka – A. Clarke romanas „2001 metų kosminė odisėja“, kurį vienuolikos metų nusipirkau viename Ukmergės knygyne. Tai buvo stebuklas, nes tokios knygos anuo metu buvo didžiulis deficitas.
Šiemet Tarptautinio Vilniaus kino festivalio „Kino pavasaris“ žiūrovai nemokamai galėjo apsilankyti mokslinių fantastinių ir mokslo populiarinimo filmų festivalyje „Eureka“. Ar, Jūsų nuomone, Lietuvai reikėtų kasmečio fantastinių filmų festivalio ir kokios jo prigijimo Lietuvoje galimybės – ar lietuviai mėgsta fantastiką?
Pažįstu lietuvių, kuriems fantastika patinka. O jeigu nereikia mokėti už bilietus, tai tuomet dar daugiau šansų, kad patiks. Ar tokių festivalių reikia, negaliu pasakyti, – atlikite apklausą.
Laikai keičiasi, tobulėja informacinės technologijos ir kompiuterinės programos, didėja galimybės kine naudoti specialiuosius efektus. Kokius fantastinio kino pokyčius, įvykusius per pastarąjį dešimtmetį, galėtumėte išskirti? Kokios šiandienės fantastikos kūrimo tendencijos?
Holivude vis daugiau vaizdo efektų bei komiksų herojų su įvairiaspalvėmis pėdkelnėmis ir mažiau gerų idėjų bei peno apmąstymams. Gaila, nes originalių idėjų literatūroje – nors kastuvu semk. Mokslinis fantastinis kinas sunyko, nors kartais galima pamatyti vieną kitą gerą juostą. Tokias, kaip „Mėnulis“ arba „9-asis rajonas“.
Ko, Jūsų nuomone, reikia gerai fantastikai?
Gero scenarijaus ir talentingo režisieriaus, kuriam pinigai nėra svarbiausia.
Kokiais kriterijais remiantis vertinate filmus?
Idėjos originalumas, personažų tikroviškumas, autorių sugebėjimas teisingai sudėlioti akcentus, veiksmo ritmika, efektą sustiprinantis garso takelis ir t. t.
Ar kada nors svajojote sukurti savo filmą? Galbūt ateityje turėsime galimybę išvysti filmą, sukurtą pagal R. Maskoliūno scenarijų, arba filmą, įkvėptą Jūsų idėjų?
Taip, yra tokių šansų. Turiu vienos fantastinės komedijos su siaubo elementais idėją – turiu „treatmentą“, reikia prisėsti prie scenarijaus. Kol kas esu sukūręs tik dokumentinį filmą „Lietuvos genas“, kuriuo nesu labai patenkintas.
Spalio mėnesio žurnalo „Laikas.lt“ numerio tema – fanatizmas. Ar fanatizmas egzistuoja kino pasaulyje ir kokiomis formomis jis pasireiškia?
Jis tikrai egzistuoja filme „Geležinis dangus“, kuriame fašistai iš Mėnulio ketina užkariauti Žemę.
„Laikas.lt“ skaitytojams pristatote dešimties savo filmų favoritų sąrašą. Ar sunku iš aibės savo matytų juostų išrinkti tik dešimt pačių patraukliausių ir rekomenduoti jas žiūrovui? Kokiais kriterijais remdamasis atrinkote būtent šiuos filmus?
Taip, sunku, kadangi filmus žiūrint ne vienu metu, o dešimtmečiais, kai kurių įspūdžiai išblėsta, be to, keičiasi ir pats vertintojas (šiuo atveju aš). Todėl galiu išvardyti filmus, palikusius man didžiausią įspūdį, ir tuos naujesnius, prie kurių norisi sugrįžti ir pažiūrėti dar ne vieną kartą. Jie labai skirtingi – tarp jų yra filosofinis fantastinis epas, absurdo komedija, olandiška šeimos drama, britų dainų miuziklas, satyrinė papročių komedija ir pan. Visų jų scenarijai praktiškai tobuli, kaip ir režisūra, dialogai, operatorių darbas.
Rolando Maskoliūno rekomenduojamų filmų dešimtuko ieškokite Laikas.lt portale rytoj, šeštadienį (spalio 27 d.)
Šis straipsnis publikuotas spalio mėnesio „Laikas.lt“ žurnale tema FANATIZMAS, kurį galite rasti Vilniaus, Kauno ir Šiaulių viešose vietose arba internete. Kiti numerio straipsniai:
.jpg)
„Kai skausmas peržengia visas ribas, jis tampa vaistu“, arba savižalos religijose fenomenas
Pamišę dėl kačių
Sapnų kolekcionierius: „Gyvenimo tikslas visada eina po savęs pažinimo“
Piligrimų kelias, parvedęs į Lietuvą
Fotografijos fanatikas – Dainius Ščiuka (interviu, foto)
Kai komanda aukščiau visko
Žurnalo „Ausis“ redaktorius: „Tai buvo laukinė tvarka ir taisyklės“