Justė Bivainytė
Vis dar traukia didelės bibliotekos. Gal primena vaikystę, senelių namus, dailius senus baldus.
Buvo tie namai magiški ir baugūs. Gal dėl istorijos, kad nukrito kartą persisvėręs per turėklą vienas iš vaikų.
Name daug laiptų. Ir, nuo vienų nukritęs, nusileistum ant kitų, nuo kurių gal dar į rūsį kitais ir dar kitais nusiristum.
Stovi kambariai, ant jų – spiralės, o sienos aplink dekoruotos spygliukais. Tad jei kristum, ir į jas susižeistum.
Bent buvo dekoruotos. Gal teko perdažyti ir sulyginti? Toks jausmas, tarsi tos sienos tūnotų kažkur šešėliuose kartu su vaiku. Kitu „aš“, išmokusiu jų kalbą.
Ko gero, ir name sklindantys aidai skamba kitaip.
Gal tik viename kambaryje dar stovi lova, tarsi iš pasakos apie princesę ir žirnį pasiskolinta. Kaip kitaip paaiškinti jos aukštumą, jei ne sluoksniais čiužinių? Ir ten garsiai tiksi laikrodis, sugebantis kažkaip laiką sustabdyti.
Turbūt, neprigirdintieji turi kitus televizorius ir kitaip skamba į jų pastebėjimus neatsakantys (kartais) politikų veidai. Ir jie jau kiti. Krenta, savo balsų į radijus kai kurie taip ir nebepaleisdami…
Namai nelankyti gerus pusę metų.
Retom akimirkom prisimena jų gūduma. Nuzulinti šalti pirmieji žingsniai, tuščiavidurė viršutinė laiptinė. Lyg per amžius stovėję kambariai… Tarsi būtum mažas padarėlis milžinų rūmuose, viena pakopa sulig liemeniu.
Tuo tarpu rūsyje verda pasiruošimas puotai. Skaniausi močiutės kukuliai, daugiasluoksniai desertai… Kažkas būna ten, net kai namie nieko nėra. Žinau. Teko nuslinkti. Didelėmis akimis veri tamsą, deriesi tylos žodžiais su kažkuo, o įjungus šviesą tai nugarma į lentynas, slaptą kambarėlį, uždengtą užuolaida.
Namas tebestovi. Lankomas karts nuo karto. Bet kažkas jį sutramdė. Nebespėja ištiesti savo nematomų pirštų svečiuojantis. Ne kaip kažkada per pasisėdėjimus prie šulinio po kriauše.
Kaltė skubėjimui. Laikas skuba? Ne. Skubam mes. Nepastebint, nejaučiant.
Kažkur galvos samanose žybsi šukės, kalėdiniai prisiminimai nuo eglutės. Bet viskas savo vietose, ar ne?
Nematomais laiptais kažkur einame.
O neužilgo tame name… vėl kvepės šventėm.