LAIKAS „Kino pavasaryje“: Bernardo Bertoluccio sugrįžimas be pabaigos (nuomonė)

Dovilė Raustytė

Šį kartą kiek neįprasta filmo apžvalga – be pabaigos, kaip ir pats filmas. Kodėl – žemiau.

„Aš ir tu“ (it. Io e te / angl. Me and you), rež. Bernardo Bertolucci, Italija, 2012 m., 103 min.

Siužetas: skandalingas režisierius (apie jo filmus „Paskutinis tango Paryžiuje“ ir „Svajotojai“ jau rašėme) dėl didelių sveikatos problemų atsidūrė invalido vežimėlyje ir į didžiuosius ekranus grįžo tik po dešimties metų. Daugiau nei pusė amžiaus praleista kine, tad po ilgos pertraukos apsijuokti negalima. Na, bet tai, žinoma, vienam ryškiausių italų režisieriui tikrai negresia. Jis mums pasakoja istoriją apie keturiolikmetį, kuris pasiryžta savaitę praleisti užsirakinęs namo rūsyje, kol jo klasės draugai slidinės kalnuose. Mama, žinoma, galvoja, kad jos sūnus išvykoje, o ne tamsoje tyrinėja už kelionei skirtus pinigus įsigytą skruzdėlyną, tapusį paralele vaikino mikropasauliui, į kurį jis nenori nieko įsileisti. Deja, deja, kone tikrąja žodžio prasme, iš oro atsiranda jo netikra sesuo ir nusprendžia, kad šis rūsys jai labai tinkama vieta ištverti heroino abstinenciją. Klaustrofobiška erdvė prisipildo dviejų jaunų žmonių, kurių bendras tėvas, kibirkštimis…

Pliusai: garso takelis. Filme skamba nuo „The Cure“, „Red hot Chilli Peppers“, „Arcade Fire“ iki Davido Bowie. Ir įvykių tempas, jų eiga, paprastumas šiek tiek hipnotizuoja – niekur neskubant sukuriama neįprasta nuojauta, kad viskas lyg ir elementaru bei nuspėjama, bet greitai atsitiks kažkas, ko tikrai nesitikėjai.

Minusai: taip ir nepavyko sužinoti, kas tas kažkas. Seansui įpusėjus atsirado techninių nesklandumų, privertusių tiek organizatorius, tiek žiūrovus kaip reikalas sunerimti, o filmui jau visai visai priartėjus prie pabaigos ir buvo nustota jį rodyti. Tad jei kas matėte šį filmą, būkite malonūs pasidalinkite, kaip jis baigėsi. Užsienio spaudoje teko skaityti, kad tai vienas skurdžiausių režisieriaus filmų, kuriam trūksta užbaigimo. Gal ir gerai, kad pirmasis jo seansas Lietuvoje nebaigtas rodyti. B. Bertoluccio jaunystėje jo filmus drausdavo rodyti arba tik griežtai su N18 ženklu, deja, šį karta suveikė ne cenzūra, o kaip atsiprašė organizatoriai, skaitmena, paskui kurią mums tikrai nelengva spėti.

Rinkis šį filmą, jei esi B. Bertoluccio gerbėjas ir mėgsti kamerinius filmus (didžioji filmo dalis praleidžiama vienoje vietoje, o daugiausia veiksmo vyksta tarp dviejų žmonių).

Nuogirdos: gaila, bet daugiausia tai buvo padejavimai dėl nutrūkusio seanso. Tačiau! Organizatoriai pažadėjo visiems grąžinti pinigus, bet iš salės reakcijų buvo matyti, kad šiuo atveju svarbiausi ne bilietui išleisti 16 litų.

Įdomus faktas: tai pirmas režisieriaus filmas italų kalba po 30 metų.