Dovile Raustyte

Filmas „Paskutinis tango Paryžiuje“: „Lai atsitiktinumas tampa likimu“
Filmas „Paskutinis tango Paryžiuje“: „Lai atsitiktinumas tampa likimu“

Tai frazė nuskambėjusi iš Jeanne (aktorė Maria Schneider) lūpų „Skalvijos“ sekmadieniniame klasikos vakare, kuriame šį kartą buvo šokamas Bernardo Bertolucci „Paskutinis tango Paryžiuje“. Niekas neatsistojo ir neišėjo, nors teigiama, kad 8-ojo dešimtmečio pradžioje, kuomet pasirodė šis filmas, tokių būta ne vieno.

LAIKAS Kauno kino festivalyje su ekscentriškąja aukle–fotografe Vivian Maier (apžvalga)
LAIKAS Kauno kino festivalyje su ekscentriškąja aukle–fotografe Vivian Maier (apžvalga)

Iki spalio 8 dienos Vilniuje filmus rodantis Tarptautinis Kauno kino festivalis ir šiemet pažėrė saują perlų. Vienas jų nepaprastai intriguoja.

Kino pusryčiai su VDFF. Šeima
Kino pusryčiai su VDFF. Šeima, kuriai priklauso striptizo klubas…

Vilniaus dokumentinių filmų festivalis startuos rugsėjo 18 d. Jau antra savaitė žiūrime būsimos programos filmus. Šiandien, prašau, atkreipti dėmesį į kiek neįprastos šeimos istoriją.

Kino pusryčiai. Nori į Niujorką? Gal pradžiai į „Taksistą“?
Kino pusryčiai. Nori į Niujorką? Gal pradžiai į „Taksistą“?

Žinote tą būseną, kai stebi ekrane herojų ir jo kasdienybė ima guosti? Dažniausiai jis būna keistuolis vienišius, o jų įprasta buitis atrodo tokia jauki, rami. Ir staiga jiems nutinka kažkas nepaprasto. Dviese su kate gyvenusi mergina sutinka gyvenimo meilę. Dienoraštį niūriais vakarais rašantis vaikinas įsimylį dėl jo taip pat galvą pametusią gražuolę. Tada pradedi tikėti stebuklais, už kampo tavęs laukiančia sėkme ir laime. Patiki, nes kinas tave apgauna. Tačiau yra filmų, kurie pateikdami štai tokias situacijas, atvirkščiai – moko neįklimpti taip lengvai į kinematografinį melą.

Kino pusryčiai: vienišų moterų dugnas „Rojuje“
Kino pusryčiai: vienišų moterų dugnas „Rojuje“

Drąsaus kino režisierius, austras Ulrichas Seidlis liepos mėnesį buvo prisimintas iš atostogų grįžusios „Skalvijos“. Jo trilogija „Rojus“ praėjusiais metais buvo rodyta festivalyje „Kino pavasaris“, tad lietuviams ji nėra naujiena. Tačiau nemačiusiuosius šįryt labai norime paraginti bent vieną trilogijos dalį įsitraukti į „must see“ sąrašą. Jei pažiūrėsite bent vieną, tikėtina, kitos dvi neliks nepamatytos. Žinoma, kiekvieną dalį galima žiūrėti kaip atskirą filmą. Taigi pradžiai – keletas sakinių apie trilogijos dalių siužetą.

Kino pusryčiai: „Žigolo“ – dviejų žinomų aktorių ir režisierių šou
Kino pusryčiai: „Žigolo“ – dviejų žinomų aktorių ir režisierių šou

Praėjusią savaitę buvo pradėtas penktasis „Kino po žvaigždėmis“ sezonas. Tai puiki išeitis, mylintiems kiną, tačiau šiltuoju metų laiku besistengiantiems kuo daugiau laiko praleisti ore. Gryname nerašau, nes uždaras kiemelis, kuriame inicijuojant kino teatrui „Pasaka“ rodomi filmai, yra tarp ŠMC ir Rūdninkų aikštės.

Kino pusryčiuose – Jameso Bondo ir Jesse'o Pinkmano savižudžių klubas
Kino pusryčiuose – Jameso Bondo ir Jesse’o Pinkmano savižudžių klubas

Jamesas Bondas stovi ant dangoraižio krašto ir rūko cigarą. Tai jo paskutiniai gardūs dingusios šlovės ir turtų dūmai. Šįvakar, gruodžio 31-ąją, jis nusprendė nusižudyti. Tačiau, pasirodo, tai nėra taip paprasta. Nors ir apsisprendi 100 procentu…

Kino pusryčiuose – filmo „Mona“ paslaptis
Kino pusryčiuose – filmo „Mona“ paslaptis, į kurią nesinori gilintis

Penktadienio vakaras, plius 30. Faktas – tokiomis aplinkybėmis prie kino teatro kasų eilių tikrai nebus. Pasirinktame seanse – keturi žmonės (neskaičiuojant savęs). Visų kojos sukeltos ant priešais esančių atlošų, salėje vėsu, tetrūksta gero kino. Žinoma, einant į didžiuosius kino teatrus, ne festivalių metu, reikia savotiško nusiteikimo. Devyni iš dešimties filmų reikalauja kitų, nei įprasta, kriterijų ir, žinoma, nusiteikimo.

Kino klasika – apie „fickaraldiškas“ svajones
Kino klasika – apie „fickaraldiškas“ svajones

Pasakojant apie gegužės „Skalvijos“ kino klasikos vakarų filmą „Fickaraldas“ (1982) norisi pradėti nuo jo aistringo režisieriaus Wernerio Herzogo pristatymo, vėliau pereiti prie jo ir pagrindinio vaidmens aktoriaus Klauso Kinskio abipusės neapykantos, vėliau pabandyti perteikti egzotišką pagrindinę scenarijaus idėją. Apie tai ir svajones po truputį.

Feministiškuose kino pusryčiuose – prancūzų drama „Violeta“
Feministiškuose kino pusryčiuose – prancūzų drama „Violeta“

Tam, kas galvoja, kad „seniau“ homoseksualų nebuvo; tam, kas mano, kad gimti talentingu = gimti laimingu; tam, kas moterį laiko silpnąja lytimi; tam, kas nori sužinoti svajonės išsipildymo kainą; tam, kam patiko filmas „Serafina“; tam, kas neabejingas prancūzų kinui, o ypač žymių žmonių biografijoms…

Kino pusryčiuose – Weso Andersono lėlių namelis
Kino pusryčiuose – Weso Andersono lėlių namelis

Šmaikštūs dialogai, vintažinis pozityvas, garsūs aktoriai ir įmantriai, bet aiškiai nuo pradžios iki galo papasakota istorija – keletas režisieriaus Weso Andersono kūrybos bruožų. Galima būtų pradėti vardyti jį išgarsinusius ir vis tebegarsinančius filmus bei jų nominacijas ir apdovanojimus, tačiau norisi visą tai praleisti ir trumpai stabtelti ties jo naujausiu darbu „Viešbutis „Grand Budapest“.

Kino pusryčių klasika: prancūziškas meilužių tinklas filme „Mano naktis su Mod“
Kino pusryčių klasika: prancūziškas meilužių tinklas filme „Mano naktis su Mod“

„Jaunieji turkai“ – būtent taip buvo vadinami Jeanas-Lucas Godardas, François Truffaut, Claude’as Chabrolis ar Éricas Rohmeras. Tokį apibūdinimą išvardintiems prancūzams pelnė maišto dvasia ir veržimasis į rytojaus kiną. Jie buvo Naujosios bangos branduolys, pradėjęs kurti laisviau, originaliau, naudojantis technologine pažanga, bandant išgryninti individualų stilių, išleidžiant kuo mažiau pinigų, iškeliant negirdėtus vardus, eksperimentuojant su įprastinėmis filmo sudedamosiomis dalimis. Naujosios bangos judėjimas netruko ilgai, tačiau jo pėdsakas kino istorijoje, ir ne tik prancūzų, gana ryškus iki šiol.

Kino pusryčiuose - „Nimfomanė“. Kas be nuodėmės
Kino pusryčiuose – „Nimfomanė“. Kas be nuodėmės, tegul atsitraukia užtrauktuką

Vienas žinomiausių šių dienų danų kino kūrėjų Larsas von Trieras, prieš porą metų sunaikinęs žmonių planetą, grįžo tarsi išklausęs galybę nuodėmingųjų išpažinčių. Kino ekranus prieš didžiąsias praėjusių metų šventes pasiekė sunkus, slegiantis, biblinių nuorodų ir egzistencinio nerimo kupinas, išpurvinantis ir sujaudinantis filmas „Nimfomanė“.

Rekomenduojamų „Kino pavasario“ filmų penkioliktukas
Rekomenduojamų „Kino pavasario“ filmų penkioliktukas, kuris turėjo būti dešimtuku

Festivalis „Kino pavasaris“ jau ant nosies – ketvirtadienį įvyks jo atidarymas. Programoje 247 filmai, tad pasiklysti joje ne taip ir sunku. Išnaršiau ją ir skersai, ir išilgai, tiksliau – stengiausi pažiūrėti kuo daugiau būsimo festivalio filmų, o kurių nespėjau, dėl vienokių ar kitokių priežasčių įtraukiau į must see sąrašą. Labiausiai kol kas sužavėjo programa „Baltijos žvilgsnis“: į kurį filmą dūriau, į tą pataikiau. Tačiau šį penkioliktuką, kuris turėjo būti dešimtuku, sudariau prieinamesnį masėms. Žinoma, kiek apskritai toks renginys kaip „Kino pavasaris“ gali būti orientuotas į masinį skonį.