Dovile Raustyte
Tai frazė nuskambėjusi iš Jeanne (aktorė Maria Schneider) lūpų „Skalvijos“ sekmadieniniame klasikos vakare, kuriame šį kartą buvo šokamas Bernardo Bertolucci „Paskutinis tango Paryžiuje“. Niekas neatsistojo ir neišėjo, nors teigiama, kad 8-ojo dešimtmečio pradžioje, kuomet pasirodė šis filmas, tokių būta ne vieno.
Iki spalio 8 dienos Vilniuje filmus rodantis Tarptautinis Kauno kino festivalis ir šiemet pažėrė saują perlų. Vienas jų nepaprastai intriguoja.
Vilniaus dokumentinių filmų festivalis startuos rugsėjo 18 d. Jau antra savaitė žiūrime būsimos programos filmus. Šiandien, prašau, atkreipti dėmesį į kiek neįprastos šeimos istoriją.
Žinote tą būseną, kai stebi ekrane herojų ir jo kasdienybė ima guosti? Dažniausiai jis būna keistuolis vienišius, o jų įprasta buitis atrodo tokia jauki, rami. Ir staiga jiems nutinka kažkas nepaprasto. Dviese su kate gyvenusi mergina sutinka gyvenimo meilę. Dienoraštį niūriais vakarais rašantis vaikinas įsimylį dėl jo taip pat galvą pametusią gražuolę. Tada pradedi tikėti stebuklais, už kampo tavęs laukiančia sėkme ir laime. Patiki, nes kinas tave apgauna. Tačiau yra filmų, kurie pateikdami štai tokias situacijas, atvirkščiai – moko neįklimpti taip lengvai į kinematografinį melą.
Drąsaus kino režisierius, austras Ulrichas Seidlis liepos mėnesį buvo prisimintas iš atostogų grįžusios „Skalvijos“. Jo trilogija „Rojus“ praėjusiais metais buvo rodyta festivalyje „Kino pavasaris“, tad lietuviams ji nėra naujiena. Tačiau nemačiusiuosius šįryt labai norime paraginti bent vieną trilogijos dalį įsitraukti į „must see“ sąrašą. Jei pažiūrėsite bent vieną, tikėtina, kitos dvi neliks nepamatytos. Žinoma, kiekvieną dalį galima žiūrėti kaip atskirą filmą. Taigi pradžiai – keletas sakinių apie trilogijos dalių siužetą.
Praėjusią savaitę buvo pradėtas penktasis „Kino po žvaigždėmis“ sezonas. Tai puiki išeitis, mylintiems kiną, tačiau šiltuoju metų laiku besistengiantiems kuo daugiau laiko praleisti ore. Gryname nerašau, nes uždaras kiemelis, kuriame inicijuojant kino teatrui „Pasaka“ rodomi filmai, yra tarp ŠMC ir Rūdninkų aikštės.
Jamesas Bondas stovi ant dangoraižio krašto ir rūko cigarą. Tai jo paskutiniai gardūs dingusios šlovės ir turtų dūmai. Šįvakar, gruodžio 31-ąją, jis nusprendė nusižudyti. Tačiau, pasirodo, tai nėra taip paprasta. Nors ir apsisprendi 100 procentu…
Penktadienio vakaras, plius 30. Faktas – tokiomis aplinkybėmis prie kino teatro kasų eilių tikrai nebus. Pasirinktame seanse – keturi žmonės (neskaičiuojant savęs). Visų kojos sukeltos ant priešais esančių atlošų, salėje vėsu, tetrūksta gero kino. Žinoma, einant į didžiuosius kino teatrus, ne festivalių metu, reikia savotiško nusiteikimo. Devyni iš dešimties filmų reikalauja kitų, nei įprasta, kriterijų ir, žinoma, nusiteikimo.
Pasakojant apie gegužės „Skalvijos“ kino klasikos vakarų filmą „Fickaraldas“ (1982) norisi pradėti nuo jo aistringo režisieriaus Wernerio Herzogo pristatymo, vėliau pereiti prie jo ir pagrindinio vaidmens aktoriaus Klauso Kinskio abipusės neapykantos, vėliau pabandyti perteikti egzotišką pagrindinę scenarijaus idėją. Apie tai ir svajones po truputį.
Tam, kas galvoja, kad „seniau“ homoseksualų nebuvo; tam, kas mano, kad gimti talentingu = gimti laimingu; tam, kas moterį laiko silpnąja lytimi; tam, kas nori sužinoti svajonės išsipildymo kainą; tam, kam patiko filmas „Serafina“; tam, kas neabejingas prancūzų kinui, o ypač žymių žmonių biografijoms…