Knygų pusryčių nostalgija: senosios lietuvių liaudies pasakos (konkursas)

Laikas.lt
Agnė Skučaitė-Leonavičienė

Stebi margą pasaulį ir akys raibsta – pilna jame gyvių, augalų ir paukščių. Ir keistos draugystės juos sieja, kitus gi priešingai – apsilenkti negali, šiaušias ir įkasti taikos. O kodėl taip yra, težino tik… Pasakos. Labai gerai, kad darbštūs rinkėjai daug jų surinko ir užrašė. Gausybę sąsiuvinių primargino ir Jonas Basanavičius, Aldona Liobytė, Pranas Sasnauskas, o leidykla „Nieko rimto“ surinko po pluoštelį, sudėjo į knygą „Girios trobelė“ ir sodriais piešiniais padabino (iliustratorė – Erika Tumienė).

Šioje knygoje esama pasakų apie miško žvėris, naminius gyvulius, laukų paukščius ir netgi augalus, o surašytos jos taip, kaip žmonės seniai seniai vieni kitiems sekdavo. Jau daugel kas pasikeitė, bet daug kas ir liko: patiklūs vilkai, norintys lengvo grobio, gudrios lapės, sveiką kailiuką išnešančios, liko ir bailių katinukų, kuriems lapelis – dangus, griūnantis. Galop, kiek įsimylėjusių ir išdidžių gužučių bei gervių vaikšto vieni pas kitus ir niekaip dėl tuoktuvių nesutaria, o kodėl – nė patys nežino!

Svarbiausia, kad senosios lietuvių liaudies pasakos moko daug vertingų dalykų. Net kaip gerokai didesnį priešą gudrumu įveikti. Antai, gudruolė lapė, visad riečianti nosį, kartais lieka it musę kandus. Ją pergudrauja mažesni, bet vikresni: varnelė iš kubiliuko be dugno pasprunka, o voverytė goduolę įvilioja į širšių lizdą. Taip pat pasakojama, kaip duona ant stalo atsiranda ir kiek daug darbų reikia nudirbti, kol jos prisivalgyti gali. Greito gero norinčiam – tokiam kaip vilkui – niekad kantrybės neužtektų. Ir turbūt kiekvienam pasaulio tyrinėtojui įdomiausia sužinoti, apie mus supančių gyvūnų pasaulį: kodėl kiškio lūpa trūkusi, kodėl vilkai su šunimis nesutaria, šie kiškius ir kates vaikosi, o katės gaudo peles, kodėl karvelio lizdas toks netikęs, o gegutė savo kiaušinių neperi.

Skaitantys atras daug žinomų pasakų, kurios knygoje sklandžiai ir vaizdingai surašytos: apie ožką ir septynis ožiukus, vištytę ir gaidelį, nutarusius pariešutauti, kiškį su ežiu lenktyniaujantį, apie tai, kaip vilkas eketėje uodegą prišalo, o paskui ir gyvybės neteko. Bet esama ir mažiau kam žinomų: apie tai, kaip šikšnosparnis, varnalėša ir tilvikas samdė laivą ir į užmarį keliavo prekių pirkti, kaip lapė su ožiu vienoje trobelėje gyveno, taip pat kitokią vištelės ir gaidelio pasakos versiją – tarsi iš kitos pusės sekti pradėtą, lig tol nematytų veikėjų pilną.

Kadangi pasakos tokios, kokias mūsų senoliai sekdavo, jose galima rasti ir šiurpulių, bet vien dėl to šiaušti ūsų neverta – pasaka tam ir yra, kad sekantis ir pats ją kurtų perkurtų. Jei mažas jau kiša noselę slėpti, šiurpulį galima peršokti, pabaigą šviesumos pripildyti, o kitą kartą, žiūrėk, ir vėl viskas kitaip susidėsto. Svarbiausia, kad didelis žmogus su mažu bent vakarais prisėstų ir abu apie margą pasaulį visokių įdomybių viens kitam pripasakotų. O paskui, žiū, gal patys sąsiuvinius savųjų pasakų primargins.