Laikas.lt
Dovilė Raustytė
„Bet kokiu atveju Lorens“ (Laurence Anyways, 2012) – filmas, kurio kūrėjas – jaunas režisierius Xavieras Dolanas, pamiltas po jo dviejų pirmųjų filmų: „Aš nužudžiau savo mamą“ (I Killed My Mother, 2009) ir „Įsivaizduojamos meilės“ (Heartbeats, 2010).
Šį rytą simpatijų savo homoseksualumo neslepiančiam režisieriui ir vis dar filmo metu padažnėjusio pulso nuslėpti neįmanoma. „Bet kokiu atveju Lorens“ veiksmas prasideda 1989 m., kada, beje, gimė ir pats Dolanas: literatūrą dėstantis 35 metų Lorens supranta, kad visą laiką gyveno, tarsi darydamas nusikaltimą, t. y. vogdamas gyvenimą iš jame slypinčios moters, moters vyro kūne. Apie tai jis praneša savo merginai Fredei. Ji negali įsivaizduoti savo gyvenimo, kai nubudusi šalia savęs neras Lorens, tad nusprendžia gyventi lyg niekur nieko. Deja, dienos, kai savo vaikinui perki peruką ar mokai darytis makiažą, jau niekada nebebus tokios, kokios buvo lygto. Pora skiriasi ir taikosi, skiriasi ir taikosi. Sakysite, nusibodo filmai apie homoseksualų, transvestitų, transeksualų problemas? Gal ir nusibodo, bet filmai apie meilę, juk niekada neatsibosta.
Greta Lorens virtimo moterimi – dviejų žmonių meilės virtimas skausmu. Ir Dolanas nebūtų toks mylimas bei taip liaupsinamas režisierius, jei ne jo išskirtinė kino kalba. Kiekvieną emociškai svarbią filmo akimirką jis paverčia dar ilgai (o gal ir niekada) neužsimiršiančiu reginiu. Papasakoti to, žinoma, neįmanoma. Kaip sako pats režisierius: „Mano filmas yra duoklė meilei – ambicingai, neįmanomai, sensacingai, beribei. Tokiai meilei, kurios net nesitikime. Tokią, kurią gali perteikti tik kinas, knygos ir kitoks menas.“
.jpg)
Neišsigąskite – filmo trukmė beveik trys valandos. Teko girdėti ir tokių nuomonių, kad filmas pernelyg ištęstas. Tiesą sakant, jau filmas buvo žiūrimas su tokia nuostata, mąstant, kokių scenų galėtų nebūti. Deja, išėjo galvoti tik apie tai, kad panašių į tą ar aną galėtų būti dar daugiau. Jei pavargsite nuo ekrane besikeičiančių vaizdų, tiesiog galėsite klausytis gražios muzikos ar, pačių prancūzų (ir ne tik jų) teigimu, pačios gražiausios kalbos pasaulyje.