kino pusryčiai
„Laikas.lt“ džiaugiasi galimybe lankytis Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje ir skuba dalintis įspūdžiais iš praėjusią savaitę startavusių kinų peržiūrų. Šįkart į mūsų akiratį pateko tikrai nestandartinė pagrindinės programos juosta „Ar aukštas žmogus yra laimingas?“.
Žinote tą būseną, kai stebi ekrane herojų ir jo kasdienybė ima guosti? Dažniausiai jis būna keistuolis vienišius, o jų įprasta buitis atrodo tokia jauki, rami. Ir staiga jiems nutinka kažkas nepaprasto. Dviese su kate gyvenusi mergina sutinka gyvenimo meilę. Dienoraštį niūriais vakarais rašantis vaikinas įsimylį dėl jo taip pat galvą pametusią gražuolę. Tada pradedi tikėti stebuklais, už kampo tavęs laukiančia sėkme ir laime. Patiki, nes kinas tave apgauna. Tačiau yra filmų, kurie pateikdami štai tokias situacijas, atvirkščiai – moko neįklimpti taip lengvai į kinematografinį melą.
Jamesas Bondas stovi ant dangoraižio krašto ir rūko cigarą. Tai jo paskutiniai gardūs dingusios šlovės ir turtų dūmai. Šįvakar, gruodžio 31-ąją, jis nusprendė nusižudyti. Tačiau, pasirodo, tai nėra taip paprasta. Nors ir apsisprendi 100 procentu…
Penktadienio vakaras, plius 30. Faktas – tokiomis aplinkybėmis prie kino teatro kasų eilių tikrai nebus. Pasirinktame seanse – keturi žmonės (neskaičiuojant savęs). Visų kojos sukeltos ant priešais esančių atlošų, salėje vėsu, tetrūksta gero kino. Žinoma, einant į didžiuosius kino teatrus, ne festivalių metu, reikia savotiško nusiteikimo. Devyni iš dešimties filmų reikalauja kitų, nei įprasta, kriterijų ir, žinoma, nusiteikimo.
Tam, kas galvoja, kad „seniau“ homoseksualų nebuvo; tam, kas mano, kad gimti talentingu = gimti laimingu; tam, kas moterį laiko silpnąja lytimi; tam, kas nori sužinoti svajonės išsipildymo kainą; tam, kam patiko filmas „Serafina“; tam, kas neabejingas prancūzų kinui, o ypač žymių žmonių biografijoms…
Šmaikštūs dialogai, vintažinis pozityvas, garsūs aktoriai ir įmantriai, bet aiškiai nuo pradžios iki galo papasakota istorija – keletas režisieriaus Weso Andersono kūrybos bruožų. Galima būtų pradėti vardyti jį išgarsinusius ir vis tebegarsinančius filmus bei jų nominacijas ir apdovanojimus, tačiau norisi visą tai praleisti ir trumpai stabtelti ties jo naujausiu darbu „Viešbutis „Grand Budapest“.
Šįryt pabandysiu į darnų vienetą suspausti kelis dalykus. Kartais tai geriausia išeitis, kai aplink tiek visko vyksta.
Praėjusią savaitę kalbėjome apie filmą „12 vergovės metų“ („12 Years A Slave“, rež. Steve McQueen), gavusį „Auksinį gaublį“ geriausio draminio filmo nominacijoje. O štai filmo „Dalaso pirkėjų klubas“ (Dallas Buyers Club, rež. Jean-Marc Vallée) aktorius Matthew McConaughey šioje ceremonijoje buvo paskelbtas geriausiu 2013 metų aktoriumi. Jo kolegai tame pačiame filme – J aredui Leto – „Auksinis gaublys“ atiteko už geriausią antraplanį vaidmenį.
Užvakar Holivude 71-ąjį kartą buvo išdalinti „Auksiniai gaubliai“. Net ir domintis kinu tiek, kiek apie jį praneša „Vakaro žinios“, aišku, kad tai labai svarbūs apdovanojimai masinio vartojimo filmų gamintojams.
Klasikinis menas, nesvarbu tai kinas, literatūra, muzika, dailė – reikalauja išskirtinio pasiruošimo. Žinoma, juo galima tik mėgautis, tačiau kartais žinių trūkumas apie laikmetį, iš kurio kūrinys atkeliavo, trukdo tai daryti. Vienas iš tokių pavyzdžių – sausio mėnesio sekmadieniniai kino klasikos vakarai „Skalvijoje“, kviečiantys pažiūrėti prancūzų režisieriaus Jeano Cocteau’o filmą „Orfėjas“ (Orphée, 1950).