kino pusryčiai

Kino pusryčiai su VDFF. Ar aukštas žmogus yra laimingas ir kiti animuoti pamąstymai
Kino pusryčiai su VDFF. Ar aukštas žmogus yra laimingas ir kiti animuoti pamąstymai

„Laikas.lt“ džiaugiasi galimybe lankytis Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje ir skuba dalintis įspūdžiais iš praėjusią savaitę startavusių kinų peržiūrų. Šįkart į mūsų akiratį pateko tikrai nestandartinė pagrindinės programos juosta „Ar aukštas žmogus yra laimingas?“.

Kino pusryčiai. Nori į Niujorką? Gal pradžiai į „Taksistą“?
Kino pusryčiai. Nori į Niujorką? Gal pradžiai į „Taksistą“?

Žinote tą būseną, kai stebi ekrane herojų ir jo kasdienybė ima guosti? Dažniausiai jis būna keistuolis vienišius, o jų įprasta buitis atrodo tokia jauki, rami. Ir staiga jiems nutinka kažkas nepaprasto. Dviese su kate gyvenusi mergina sutinka gyvenimo meilę. Dienoraštį niūriais vakarais rašantis vaikinas įsimylį dėl jo taip pat galvą pametusią gražuolę. Tada pradedi tikėti stebuklais, už kampo tavęs laukiančia sėkme ir laime. Patiki, nes kinas tave apgauna. Tačiau yra filmų, kurie pateikdami štai tokias situacijas, atvirkščiai – moko neįklimpti taip lengvai į kinematografinį melą.

Kino pusryčiuose – Jameso Bondo ir Jesse'o Pinkmano savižudžių klubas
Kino pusryčiuose – Jameso Bondo ir Jesse’o Pinkmano savižudžių klubas

Jamesas Bondas stovi ant dangoraižio krašto ir rūko cigarą. Tai jo paskutiniai gardūs dingusios šlovės ir turtų dūmai. Šįvakar, gruodžio 31-ąją, jis nusprendė nusižudyti. Tačiau, pasirodo, tai nėra taip paprasta. Nors ir apsisprendi 100 procentu…

Kino pusryčiuose – filmo „Mona“ paslaptis
Kino pusryčiuose – filmo „Mona“ paslaptis, į kurią nesinori gilintis

Penktadienio vakaras, plius 30. Faktas – tokiomis aplinkybėmis prie kino teatro kasų eilių tikrai nebus. Pasirinktame seanse – keturi žmonės (neskaičiuojant savęs). Visų kojos sukeltos ant priešais esančių atlošų, salėje vėsu, tetrūksta gero kino. Žinoma, einant į didžiuosius kino teatrus, ne festivalių metu, reikia savotiško nusiteikimo. Devyni iš dešimties filmų reikalauja kitų, nei įprasta, kriterijų ir, žinoma, nusiteikimo.

Feministiškuose kino pusryčiuose – prancūzų drama „Violeta“
Feministiškuose kino pusryčiuose – prancūzų drama „Violeta“

Tam, kas galvoja, kad „seniau“ homoseksualų nebuvo; tam, kas mano, kad gimti talentingu = gimti laimingu; tam, kas moterį laiko silpnąja lytimi; tam, kas nori sužinoti svajonės išsipildymo kainą; tam, kam patiko filmas „Serafina“; tam, kas neabejingas prancūzų kinui, o ypač žymių žmonių biografijoms…

Kino pusryčiuose – Weso Andersono lėlių namelis
Kino pusryčiuose – Weso Andersono lėlių namelis

Šmaikštūs dialogai, vintažinis pozityvas, garsūs aktoriai ir įmantriai, bet aiškiai nuo pradžios iki galo papasakota istorija – keletas režisieriaus Weso Andersono kūrybos bruožų. Galima būtų pradėti vardyti jį išgarsinusius ir vis tebegarsinančius filmus bei jų nominacijas ir apdovanojimus, tačiau norisi visą tai praleisti ir trumpai stabtelti ties jo naujausiu darbu „Viešbutis „Grand Budapest“.

Kino pusryčių trejybė - „Vokiško kino dienos“
Kino pusryčių trejybė – „Vokiško kino dienos“, „Vilko vaikai“ ir „Skalvijos kino klubas“

Šįryt pabandysiu į darnų vienetą suspausti kelis dalykus. Kartais tai geriausia išeitis, kai aplink tiek visko vyksta.

Kino pusryčiai. Filmo „Dalaso klubas“ aktoriai – lyg specialieji efektai
Kino pusryčiai. Filmo „Dalaso klubas“ aktoriai – lyg specialieji efektai

Praėjusią savaitę kalbėjome apie filmą „12 vergovės metų“ („12 Years A Slave“, rež. Steve McQueen), gavusį „Auksinį gaublį“ geriausio draminio filmo nominacijoje. O štai filmo „Dalaso pirkėjų klubas“ (Dallas Buyers Club, rež. Jean-Marc Vallée) aktorius Matthew McConaughey šioje ceremonijoje buvo paskelbtas geriausiu 2013 metų aktoriumi. Jo kolegai tame pačiame filme – J aredui Leto – „Auksinis gaublys“ atiteko už geriausią antraplanį vaidmenį.

Kino pusryčiuose - „Auksiniu gaubliu“ įvertintas filmas „12 vergovės metų“
Kino pusryčiuose – „Auksiniu gaubliu“ įvertintas filmas „12 vergovės metų“

Užvakar Holivude 71-ąjį kartą buvo išdalinti „Auksiniai gaubliai“. Net ir domintis kinu tiek, kiek apie jį praneša „Vakaro žinios“, aišku, kad tai labai svarbūs apdovanojimai masinio vartojimo filmų gamintojams.

Kino pusryčiuose - „Orfėjas“. Žvilgsnis į klasiką iš esamojo laiko perspektyvos
Kino pusryčiuose – „Orfėjas“. Žvilgsnis į klasiką iš esamojo laiko perspektyvos

Klasikinis menas, nesvarbu tai kinas, literatūra, muzika, dailė – reikalauja išskirtinio pasiruošimo. Žinoma, juo galima tik mėgautis, tačiau kartais žinių trūkumas apie laikmetį, iš kurio kūrinys atkeliavo, trukdo tai daryti. Vienas iš tokių pavyzdžių – sausio mėnesio sekmadieniniai kino klasikos vakarai „Skalvijoje“, kviečiantys pažiūrėti prancūzų režisieriaus Jeano Cocteau’o filmą „Orfėjas“ (Orphée, 1950).

Kino pusryčiai. 2013-ųjų apibendrinimas: žiūrėk
Kino pusryčiai. 2013-ųjų apibendrinimas: žiūrėk, lauk, negaišk laiko

Rubrika „Kino pusryčiai“ atsinaujindavo kiekvieną antradienį. Ir taip visus. Tiesa, kartais ji būdavo perkeliama į kitą dieną dėl, pavyzdžiui, antradienio vakarą vykstančios apžvelgti joje norimo filmo premjeros. Tai išimtiniai atvejai, tačiau sekusiems kino naujienas antradienio rytas būdavo tas laikas, kai gerdami kavą jie galėdavo perskaityti filmo apžvalgą, sudalyvauti konkurse ir galbūt laimėti bilietą į filmą ar jo atributikos, sužinoti kažką naujo ar komentaruose paneigti tai, kas rašoma. Sulaukdavau ir asmeniu žinučių, iš prašančiųjų nenusišnekėti arba, atvirkščiai padėkojančių už suteiktas rekomendacijas. Tai tik įrodo, kad rubrika gyva. Gyvuos ji ir ateinančiais metais. Tačiau prieš atverčiant naująjį puslapį, dera apibendrinti senąjį. Leidau sau išskirti keletą filmų, kuriuos išvydau būtent kino festivalių metų. Kiekvienas pasirinkimas, žinoma, turi argumentą ir yra jo vertas.

Kino pusryčiai „Scanoramoje'13“: sunki „Kon-Tiki“ ekpedicija lengvam žiūrėjimui (nuomonė)
Kino pusryčiai „Scanoramoje’13“: sunki „Kon-Tiki“ ekpedicija lengvam žiūrėjimui (nuomonė)

Toliau dalinamės įspūdžiais iš „Scanoramos“. Šįkart apie uždarymo filmą, kodiniu pavadinimu „Kon-Tiki“.

Kino pusryčiai: meilė ir mirtis skambant bliugrasui. Bet ar verta gaišti 111 min.?
Kino pusryčiai: meilė ir mirtis skambant bliugrasui. Bet ar verta gaišti 111 min.?

Charizmatiškas bliugraso grupėje bandža grojantis barzdočius Didieras (aktorius Johanas Heldenberghas), kino gerbėjams pažįstamas iš puikios belgų komedijos „Nelaimėliai“ (The Misfortunates, 2009), sutinka seksualią tatuiruotoją Elise (aktorė Veerle Baetens), turinčią ne tik dieviškas kojas, bet ir visai neblogas balso stygas. Ką daryti, kai išsitatuiruoji vaikino vardą, o vėliau su juo išsiskiri? Ogi ant viršaus tiesiog išsitatuiruoji ką nors kitą. Tokių po rašalu palaidotų vardų ant Elise kūno ne vienas. Tik šį kartą viskas rimčiau – ištatuiruotas Didiero vardas tampa ne tik meilužio, bet ir dukters tėvo inicialais. Mergaitė ilgai negyvena, ją pasiglemžia vėžys. Tada viskas pradeda ristis žemyn. Neatskleisiu tolimesnių siužeto vingių, nes, tikiu, atsiras norinčiųjų šį filmą pažiūrėti.

Kino pusryčiuose: bulgarų „Vienišas keleivis“ - viešinam žiūrovui lietuviui (video)
Kino pusryčiuose: bulgarų „Vienišas keleivis“ – viešinam žiūrovui lietuviui (video)

Bulgarų flmas „Vienišas keleivis“ (He Who Travels Alone / Който tръгнал e cам) – nešvari dokumentika, labiausiai traukianti galimybe nors trumpam suartėti su kitokiais nei tu, išdrįsusiais gyventi taip, apie ką žiūrovas sau leidžia lyg tarp kitko pasvajoti.