Asvyras.lt
Futurity.org nuotr.
Tai ne mano mintys ir skaitydama šį laišką taip pat keletą kartų prunkštelėjau, tačiau supratau, kad mano prunkštelėjimas – tai tik dabartinė mada, o realiai… Realiai, manau, kad aš šiam laiškui pritariu, NES moters laimė – ne teisių kišime ir amžinoje kovoje su vyrais, o šei-mo-je! Vėlgi, tai tik mano nuomonė, kurios niekam neperšu! Tiesiog perskaitykite laišką:
„Jūs verkiate, kad nėra vyrų…
Ar pačios mokate būti su tokiu vyru, apie kurį svajojate? Su turinčiu stiprų petį, o gal net ir du!
Juk tikras, rūstus herojus – ne mačo, o būtent archetipinis herojus – amžinai užsiėmęs „čiuvelis“, nesugebantis ilgiau 2 minučių klausytis jūsų ašaringų išsiliejimų…
Ir jeigu poroje Jūs, mergyčkos, sumąstysite kėsintis į lyderystę – o būtent tai jūs amžinai ir darote – jis greitai jus pakeis į paklusnesnę paukštelę, kuri sugebės paklusti jam bent kažkur. Taip, gali būti, kad netgi jo prisibijos.
Tik kur rasti tokių paukštelių?
Dažniausiai klausimas būna tame, kiek ilgai ji sugebės apsimetinėti, kad galėtų prijaukinti vyrą.
Dažniausiai apsimetėlėms neužtenka kantrybės ir aljansas su herojumi žlunga, tačiau man gaila jų ne dėl to. Man gaila dėl to, kad moterys jau seniai atėmė iš savęs galimybę gauti tikrą ir nuoširdų pasitenkinimą, gaunamą būnant sąjungoje su stipriu vyru.
Tos iš jūsų, kurios nusprendžia gyventi su alkoholiku, nevykėliu arba kvailiu, iš anksto įsitikinusios savo stiprybe ir vyro nepajėgumu, todėl tiesiog ieškote tam patvirtinimo. Jeigu kapstelėtume giliau, gautume pasitikėjimo vyru klausimą, pasitikėjimo, kurio nebuvo šeimoje iš kartos į kartą, tačiau dabar ne apie tai…
Nelaimingos sąjungos, kaip taisyklė, tai dinastijos, ištisos moterų dinastijos, kuriose vyrus priima vadinti „kvailiu“, „priedurniu“, „svoločium“, o taip pat „vyrpalaikiu“ – aš šių žodžių tiesiog vengiu ir man šlykštu, kai juos vartoja kitos.
Retai pasitaikančiose, laimingos šeimose, kur lyčių vaidmenys išsaugoti, viskas laikosi būtent ant moters pasitikėjimo savo vyru ir jos pagarba jam.
Tos iš jūsų, kurios sudaro sąjungą su stipriu vyru, tikėdamos jį pakeisti, palaužti, pavergti – na, jau su manim tai jis tikrai kairėn neeis! – maža to, kad kvailos, bet dar ir kvailės, netekusios pagrindinio moteriško malonumo – paklusti.
Įsivaizduoju, kaip dabar apsispjaudė už užprunkštė šimtai ir tūkstančiai moterų, skaitančių šią žinutę… KĄ? AŠ? Ir kažkam paklusti??? Tuo, kai paklusiu – maža nepasirodys!
O, BET , TAČIAU… Gebėjimas paklusti vyrui ir gebėjimas būti priklausoma nuo jo yra įdiegtas į mus gamtos. Moteris, nešiojanti vaiką – bejėgė ir jeigu ji tuo metu aiškins teises ir įsitempinės, gali paprasčiausiai persileisti…
Teisių kaišiojimas, „medžio sodinimas ir namų statymas“ – tai ne moterims gamtos numatytos elgesio normos. Taip, moteris tai gali, tačiau tai tik saugos diržai, jeigu prireiktų…
Jūs gi… Jūs dabar nepripažįstate vyrų teisės būti lyderiu, tuo pačiu ir jo teisės spręsti, kas ir kaip dėliosis jūsų sąjungoje. Jūs netgi nepripažįstate jo teisės rinktis. Rinktis bet ką. Tegu būna taip, kaip noriu aš, o pamenat pasaką, apie auksinę žuvelę? Liko boba prie sudužusios geldos… O juk norėjo pasaulio valdove būti!
O štai šių laikų ANTIHEROJUS: moteris, priimanti partnerio pasirinkimą, sugebanti prisiderinti prie jo, net nebūtinai jį suprasdama.
Tiesiog jūs bent kartą, na bent kartelį po vestuvių arba ilgalaikių santykių metu žiūrėjote į savo vyrą iš apačios į viršų, arba nuleisdavote akis, nutildavote bijodamos, kad padarėte kažką negerai ir jis pyks? Jūs bijote jo įniršio? Ar atstatote krūtinę ir puolate prunkštauti, kad ir mintyse: kaip tu drįsti su manim taip elgtis? Jums patinka jį žeminti, menkinti? Jums nesinori tiesiog atsipalaiduoti ir priimti visko taip, kaip jis siūlo? Bent vien dieną?
Jūs norite, kad vyras prisiimtų atsakomybę? Tai atiduokite jam galų gale valdžią, partizanės jūs! Jeigu jūsų palydovas pakankamai stiprus, kad paimtų tą valdžią kartu su atsakomybe už jus, nustokit kudakuoti ir visą laiką norėti laimėti ginčus.
Pasiduokit, moterys. Ir dar svarbu: ar ne tiesa, kad jeigu moteris nuo vaikystės žinos, kad tai vyras, o ne ji, atsakingas už ją, už jų vaikus ir jų gyvenimą, o ji atsakinga tik už tai, kad jam būtų gera – ar ne tiesa, kad tokiu atveju staigiai sumažės santuokų su visokiais „priedurniais“, „podurniais“ ir „pusdurniais“?
.png){kind=small}