Visuomenėje yra labai nedaug moralinių principų, kuriuos palaikytų dauguma žmonių. Vienas iš tokių principų yra tai, kad žmonės su gyvūnais turi elgtis „humaniškai“ ir nesukelti jiems „nereikalingos“ kančios.
Svarstymų apie gyvūnams be ypatingos priežasties sukeliamą kančią galima surasti tiek šiuolaikiniuose, tiek kelių tūkstančių metų senumo raštuose. Ši moralinė nuostata yra taip plačiai paplitusi, kad daugelyje valstybių ji yra teisiškai įteisinta vadinamuosiuose „gyvūnų gerovės“ įstatymuose.
Gyvūnai turi teises, bet jas apriboja patys žmonės
Lietuvoje tokie reikalavimai taip pat įteisinti ir juose galima rasti pasisakymų, jog turi būti užtikrinta, kad „gyvūnams nebūtų be reikalo sukeliamas skausmas, kančia arba jie žalojami“. Panašius teisinius dokumentus yra išleidę JAV, Anglijos, Prancūzijos, Vokietijos ir daugelio kitų valstybių vyriausybės.
Tačiau, nors ir manoma, kad tokie įstatymai gina gyvūnus ir juos saugo, jų reikšmingumas realiame gyvenime labai abejotinas, nes juose gali būti pateikiamos išimtys arba neaprašoma daugelis sričių, kuriose išnaudojami gyvūnai. Be to, visi šie gyvūnų gerovės įstatymai yra priimami žiūrint iš žmogaus pozicijos ir siekiant užtikrinti pačių žmonių, o ne gyvūnų, gerovę.
Gyvūnas nėra nuosavybė
Pagrindinė to priežastis yra gyvūnų laikymas žmogaus nuosavybe ir manymas, kad gyvūnai turi jam tarnauti. Laikantis tokio požiūrio gyvūnai tampa daiktais, kurie, išskyrus žmogaus poreikių tenkinimą, neturi jokios vertės. Šitaip mes galime padidinti arba sumažinti mums priklausančių gyvūnų vertę priklausomai nuo jų svarbos mums patiems, ir dauguma mūsų į juos žiūrime kaip į daiktus, kurie nėra patys savaime vertingi.
Tai ir parodo minėtieji gyvūnų gerovės įstatymai, kurie gina gyvūnus pirmiausia tam, kad apgintų pačius žmones, tai daro iki tam tikro žmonėms ir ekonomikai naudingo lygio ir gyvūnus įvardina ne kaip gyvas būtybės turinčias savo vertę, bet kaip nuosavybės rūšis: „ūkinės paskirties gyvūnai“, „medžiojami gyvūnai“, „eksperimentiniai gyvūnai“ ir pan. Nors ir teigiama, kad ieškoma pusiausvyros tarp žmonių ir gyvūnų poreikių, bet tai, kad gyvūnai yra nuosavybė, viską padaro vienpusiškai naudinga tik žmonėms ir galima sakyti, kad kol gyvūnai bus laikomi nuosavybe, žmonių poreikiai, kad ir kokie abejotini jie būtų, bus iškeliami virš gyvūnų poreikių.
Nors gyvūnų gerovę apibrėžiantys dokumentai teigia, kad kančia negali būti sukeliama „be reikalo“, atskirais atvejais nėra kruopščiai nagrinėjama, ar gyvūno naudojimas neišvengiamas. Tačiau pažiūrėjus įdėmiau, didžiąją dalį žmonių sukeliamos kančios galėtume priskirti prie visiškai nebūtinos ir rasti lygiaverčius arba net geresnius būdus tam pačiam tikslui pasiekti.
Gyvūnai kančia ar žmogaus malonumai?
Didžioji dauguma žmonių sutiks, kad negalima pateisinti gyvūno išnaudojimo dėl malonumų, pramogų ar kitais atvejais, kai to galima išvengti. Įdėmiau savęs paklausę, ar tikrai tam tikru atveju nėra jokio kito kelio, kaip tik sukelti kančią gyvūnui, pamatytume, jog 99 proc. atvejų tas kelias yra. Pavyzdžiui, mes galime nesunkiai išsiversti be gyvūnų išnaudojimo pramogoms ar malonumams (cirkų, medžioklės, zoologijos sodų, žvejybos ar kitų) ir linksmintis nesukeliant kančių gyvūnams.
Gyvūnai ir drabužiai
Mums nebūtina vilkėti kailio, odos, vilnos ar šilko ir galime rinktis iš daugybės augalinių medžiagų, kurios puikiai apsaugo nuo šalčio. Mums nebūtina testuoti namų apyvokos reikmenų su gyvūnais vien tam, kad turėtume dar vieną dezodorantą, šampūną ar indų ploviklį, ypač kai egzistuoja kitokie metodai patikrinti jų kenksmingumą. Mums taip pat nebūtina kasmet nužudyti milijardus gyvūnų vien dėl žmonių noro valgyti mėsą, pieną ir kiaušinius.
Gyvūnai ir maistas
Medikai sutinka, kad gyvūniniai produktai gali sukelti įvairių sveikatos problemų, o mokslininkai yra pripažinę gyvulininkystę kaip neekonomišką ir teršiančią aplinką. Vienintelis argumentas, kuriuo žmonės gali pateisinti mėsos, kiaušinių ir pieno vartojimą, yra tai, kad šie produktai jiems atrodo skanūs ir juos valgant jaučiamas malonumas.
Bet, kaip anksčiau minėta, kankinti gyvūnus dėl malonumo yra amoralu ir negali būti pateisinama. Tačiau šis klausimas yra retai keliamas ir žmonės labiau gilinasi į tai, kaip su gyvūnu yra elgiamąsi iki tol, kol jis bus nužudytas ir patiektas ant pietų stalo.
Manoma, kad tam tikra kančia sukeliama užauginant gyvūną ir jį paskerdžiant nėra „be reikalo“, nes taip gaunamas maistas. Tačiau negalvojama, kad gyvūninių produktų valgymas pats savaime yra visiškai nereikalingas ir todėl taip negalima pateisinti gyvūnų išnaudojimo. Jeigu mes sutinkame, kad amoralu sukelti bereikalingą kančią, tuomet turime sutikti ir su tuo, kad malonumas valgant gyvūninius produktus negali pateisinti jų kančių ir nužudymo.
Atsakomybės klausimas
Tad ar mes galime pasiekti, kad su gyvūnais būtų elgiamąsi geriau ir tuo pačiu laikyti juos žmogaus nuosavybe? Tikriausiai tai įmanoma, tačiau nuosavybės klausimas visada trukdys siekiant šio tikslo, nes savininkas galės priekaištauti, jog jam trukdoma su savo nuosavybe elgtis kaip nori. Be to, gyvūnų gerovės reikalavimai egzistuoja jau daugiau nei 200 metų ir per visą šį laiką nepasiekta nieko reikšmingo, o gyvūnai išnaudojami dar didesniais mastais nei bet kada anksčiau.
Tačiau svarbiausias klausimas, kuris iškyla nepaisant mūsų humaniško elgesio yra tai, kokią moralinę teisę mes turime su gyvūnais elgtis kaip su savo nuosavybe? Neabejodami, jog humaniška vergija nepateisina pačios vergijos, mes tą patį galime sakyti ir apie gyvūnus. Kad ir kaip gerai mes su jais elgsimės, nepanaikinę nuosavybės statuso būsime nenuoseklūs ir toliau elgsimės amoraliai.
Visa tai veda prie išvados, kad žmonija būdama moraliai atsakinga, turėtų liautis išnaudoti gyvūnus savo tikslams ar vertinti juos kaip mums priklausančius daiktus. Gyvūnų gerovės įstatymai turėtų ne reguliuoti, bet drausti betikslį išnaudojimą, kankinimą ar skausmo sukėlimą. Šiuo metu kiekvienas norintis neprisidėti prie gyvūnų išnaudojimo gali tai padaryti labai paprastai – nustoti naudoti gyvūninius produktus.
Tam nereikia priklausyti jokiai organizacijai, išleisti daug pinigų ar užsiimti kažkokia ypatinga veikla. Tapimas veganu yra kiekvieno žmogaus asmeninis apsisprendimas nepalaikyti gyvūnų išnaudojimo ir kankinimo, mažinti gyvūninių produktų paklausą ir taip prisidėti prie siekio panaikinti bereikalingą gyvūnų naudojimą.
Pagal JAV Rutgers universiteto filosofijos ir teisės profesoriaus Gary Francione pateiktą medžiagą parengė Linas Didvalis.
