gyvunu teises
Gyvūnai – ne daiktai. Jie, kaip ir žmonės, trokšta būti laisvi, bendrauti tarpusavyje, kurti šeimas. Tam, kad būtų sveiki, gyvūnai turi gyventi natūralioje, jiems tinkamoje aplinkoje, kurioje gali nevaržomai judėti (plaukti, karstytis, bėgioti, rausti urvus ir t.t.), misti jų rūšiai tinkamu maistu, žaisti ir bendrauti. Tačiau mūsų visuomenėje gyvūnų interesų nepaisymas yra tapęs tradicija – žmonės juos prisijaukino, išvedė naujas, „tobulesnes“ rūšis savo reikmėms: maistui, aprangai, bandymams bei pramogoms. Kai kuriais atvejais gyvūno išnaudojimas ir skriaudimas yra akivaizdūs, tačiau yra ir sričių, kurios dažniausiai nė nelaikomos gyvūno teisių pažeidimu, pavyzdžiui, augintinių laikymas – labai opi, sudėtinga ir daugiabriaunė tema.
Gyvūnėlių parduotuvėse galima pamatyti daugybę būtybių – nuo įprastų žiurkėnų iki egzotiškų tolimųjų kraštų gyventojų. Įsigydami gyvūną ne daugelis žmonių susimąsto, kaip padarėlis atsirado parduotuvėje ir ar tikrai jo vieta yra narvelyje. Perkantys gyvūną žmonės turi tik geriausius ketinimus ir ne veltui yra vadinami „gyvūnų mylėtojais“, tačiau privalome į augintinių klausimą pažvelgti plačiau ir įvertinti tokio mūsų elgesio priežastis bei pasekmes.
Išplėšti iš gamtos
Dalis „naminiais“ vadinamų gyvūnų, pavyzdžiui, daugelis paukščių, roplių ir žuvų, iš tiesų yra laukinės gamtos dalis. Jie gaudomi kančias bei mirtį sukeliančiais būdais, transportuojami milžiniškus atstumus, pasmerkiami įtampai parduotuvėse bei galų gale parduodami žmonėms, kurie dažniausiai nėra pajėgūs patenkinti gyvūno poreikių. Trys iš keturių laukinėje gamtoje pagautų paukščių miršta juos gaudant arba vežant į šalį, kurioje bus parduoti. Dalis egzotinių gyvūnų veisiami nelaisvėje ir savo gyvenimus praleidžia nenatūralioje aplinkoje, uždaryti mažose erdvėse. Tai neigiamai veikia jų fizinę ir psichologinę sveikatą, gyvenimo trukmę. Net pačiame geriausiame narve ar akvariume neįmanoma sudaryti tokių sąlygų, kokias paukščiai, ropliai, žuvys turi laisvėje.
Didžiausias rūpestis – palikti ramybėje
Laukiniai gyvūnai yra puikiausiai prisitaikę gyventi savo rūšiai įprastoje aplinkoje ir patys pasirūpina savimi geriau nei kas kitas. Gamtininkai žino, kad paversdami tokius gyvūnus „naminiais“ žmonės padaro jiems daugiau blogo nei gero, nes neįvertinama, kokie sudėtingi ir ypatingi yra jų gyvenimai. Kad būtų sveiki, laimingi ir džiaugtųsi pilnaverte būtimi, gyvūnams reikia žymiai daugiau nei tik maisto, vandens ir pastogės. Tik leidę jiems ir toliau gyventi tikruosiuose namuose, galime manyti, kad buvome iki galo rūpestingi ir suteikėme gyvūnams viską, ko reikia. Gerbdami gyvūnus ir tikrai juos mylėdami, turime suprasti, kad žmonių savanaudiškas noras turėti neįprastą ar tuo metu madingą gyvūną negali būti pateisinamas. Privalome neprisidėti prie laukinių gyvūnų laikymo ir paskatinti to nedaryti draugus ir pažįstamus.
Augintinis – ne žaislas, o rimtas įsipareigojimas
Kiek kitokia situacija yra su šunimis ir katėmis. Žmonija yra atsakinga už tai, kad šie gyvūnai tapo artimi mūsų palydovai ir prarado (ypač šunys) sugebėjimą savarankiškai išlikti gamtoje. Mums nelieka nieko kito, kaip tik kiek įmanoma geriau jais pasirūpinti ir suteikti tinkamus namus. Deja, tai ne visada lengva.
Sprendimas auginti šunį ar katę reiškia įsipareigojimą juo rūpintis, būti kartu ir prižiūrėti iki gyvenimo pabaigos. Kiekvienas gyvūnas yra individas – jautrus, supratingas, turintis savitą charakterį ir poreikius. Jam reikia ne tik maisto, bet ir bendravimo, žaidimų, gamtos ir galimybės nevaržomai judėti. Todėl namuose atsiradus augintiniui, pasistenkite jam suteikti kuo geresnes sąlygas. Nėra teisinga apriboti gyvūnų laisvę, uždarant juos narvuose, ankštuose butuose ar prirakinant. Jie neturėtų būti laikomi ir kaip žaislai, papuošalai ar interjero detalės. Tinkama priežiūra ir rūpestis gali pareikalauti laiko, pinigų, noro, žinių ir sugebėjimų. Jeigu gyvūno nori vaikas, privalome labai išsamiai paaiškinti, kad jis – ne pūkuotas žaisliukas, o tokia pati jaučianti būtybė, kaip ir žmogus. Jokiu būdu negalima palikti visų rūpesčių, susijusių su gyvūno priežiūra, vaikui. Taip pat reikia turėti galvoje, kad ryžtas prižiūrėti augintinį laikui bėgant gali išblėsti. Kadangi tai gana rimtas ir asmeniškas sprendimas, niekada nereikėtų gyvūno dovanoti. Būna, kad net labai juos mylintys žmonės, gavę dovanų dar vieną „šeimos narį“, supranta, kad negali skirti pakankamai laiko jo priežiūrai, bendravimui. Skaudu, bet dovanotieji gyvūnai dažnai atsiduria prieglaudose, gatvėse arba jais prastai rūpinamąsi.
Geriau paimti iš prieglaudos
Prieš pasiryžtant į namus priimti augintinį, reikia apsvarstyti dar vieną rimtą problemą. Kiekvieno miesto gyvūnų prieglaudose kasdien užmigdoma dešimtys sveikų šunų ir kačių. Nepaisant to, gyvūnai ir toliau sąmoningai veisiami. Tai parodo, jog dauguma žmonių šunis ir kates vis dar vertina kaip daiktus, kurie gali būti lengva ranka tiek „sukuriami“, tiek ir sunaikinami. Jei tikrai norite skirti savo meilę šuniui ar katei, paimkite gyvūną iš prieglaudos, o ne pirkite. Tūkstančiams paliktų gyvūnų reikalingi šiluma, dėmesys ir pastogė. Pirkdami šunį ar katę iš veislyno, tik pagilinate beglobių gyvūnų problemas. Kiekvienas turėtų neremti gyvūnų dauginimo ir su juo susijusių verslo šakų. Kasmet priveisiama tūkstančiai jūrų kiaulyčių, pelyčių, žiurkių, žiurkėnų ir triušių, kurie laikomi ankštuose narveliuose bei butuose. Į šiuos gyvūnus dažniausiai žiūrima kaip į gyvus trumpalaikius žaislus vaikams, kurių bet kada galima atsikratyti. Šis užburtas gyvūnų veisimo ir įkalinimo ratas gali būti sunaikintas tik tuomet, kai visuomenėje gyvūnai nebebus vertinami kaip daiktai, su kuriais galima elgtis, kaip panorėjus. Privalome rasti ilgalaikius namus benamiams gyvūnams, sustabdyti prekybą laukiniais gyvūnais bei beprasmišką gyvūnėlių veisimą vardan pelno.
Ką tu gali padaryti?
Nedovanok gyvūno. Jį gavęs žmogus gali būti nepasiruošęs skirti laiko priežiūrai.
Niekada nepirk gyvūno parduotuvėje ar veislyne. Gyvūnų prieglaudos pilnos benamių būtybių. Neprisidėk prie gyvūnų veisimo, pirkimo, įkalinimo ir palikimo.
Skatink ir kitus pagarbiai, atsakingai elgtis su gyvūnais.
Niekada nelaikyk namie laukinio gyvūno. Jeigu gyvūną radai sužeistą ir priglaudei, kuo greičiau susisiek su LGGD ir prašyk patarimo.
Į pradžiąAtgal Į viršų
Jacqueline Traide – 24-erių menininkė vieno Didžiosios Britanijos prekybos centro lankytojams surengė šokiruojantį performansą.
Ar tai – pats šlykščiausias pasaulyje maistas? Ar jį išvis galima vadinti maistu? Šunys, žiurkės, šikšnosparniai, beždžionės… Šis ketvertukas, tiesa, prieš valgį gerai apskrudintas, itin paplitęs Indonezijoje, rašo „DailyMail“.
Šiandien pasaulis mini gyvūnų dieną. Ši diena ypač svarbi tiems, kurie nuolat kovoja už mūsų mažųjų draugų teises, siekdami, kad kosmetikos gamintojai ir įvairių sričių mokslininkai nutrauktų testavimus su gyvūnais, kad žmonės atsisakytų kailinių ir pradėtų jausti atsakomybę už savo augintinius, kad susimastytų apie globalinį atšilimą, taip pavojingą laukinės gamtos gyventojams.
Tikriausiai ne kartą esate matę gyvūnų mylėtojų „Peta“ reklamas, skatinančias nevalgyti mėsos, neišnaudoti gyvūnų pramogai ir nepirkti kailių ar natūralios odos drabužių bei avalynės.
Ketvirtadienio popietę į Vilnių atvyko garsus Gartnerių šeimos dramblių cirkas. Gruodžio 13-osios vakarą vilniečiai, kaip ir kitų didžiųjų miestų gyventojai turėjo galimybę pamatyti šio cirko programą „Kaip drambliai Kalėdų laukė“. Tačiau gyvūnų teisių aktyvistai įsitikinę, jog šio cirko drambliai daug labiau nei Kalėdų laukia laisvės ir geresnių gyvenimo sąlygų. Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacijos bei iniciatyvinės grupės „Blogas cirkas“ atstovai tikina, jog cirko pasirodymai uždrausti Austrijoje, Vokietijoje, dramblių savininkai yra gavę baudų už žiaurų elgesį su gyvūnais, jų negydymą.
Jeigu žmogus pasako „aš labai mėgstu gyvūnus”, dažnai tai susiejama su naminiais gyvūnais. Tuomet klausiama „tai gal laikai namie vėžliuką/papūgėlę/žiurkėną/šunį/katę?” ir tas, kurio namie galima aptikti daugiausiai įvairių gyvūnų, įvardinamas kaip tikras jų mylėtojas. Tame yra tiesos: jeigu nemėgsti gyvūnų, laikysiesi nuo jų atokiai, o jeigu mėgsti – stengsiesi su jais palaikyti kuo artimesnį ryšį. Tačiau ar visada meilę galima išmatuoti pagal namuose esančio mini zoologijos sodo dydį?
Pamąstykime logiškai. Tikriausiai nebus klaidinga, jeigu pasakysiu, jos mėgstantis gyvūnus žmogus norės jiems visko, kas geriausia. Pavyzdžiui, jeigu mano namuose gyvena šuo, stengsiuosi jam suteikti kuo geresnes sąlygas, juo rūpinsiuosi, pasistengsiu, kad jis galėtų patenkinti būtiniausius savo poreikius. Šuo negali išgyventi be žmonių priežiūros, todėl būtų negerai jį paleisti į gatvę ar palikti miške. Taip pat nebūtų gerai su šuniu elgtis kaip su daiktu: laikyti pririšus prie būdos arba atsibodus juo atsikratyti užmigdant.
Toks elgesys tinkamas su šunimis ir katėmis – gyvūnais, kurie priklausomi nuo žmonių. Tačiau kaip yra su laukiniais, kuriuos norima paversti į naminius? Namuose laikomų vėžlių, papūgų, šeškų, žiurkėnų, šinšilų, žuvyčių ir kitų gyvūnėlių giminaičiai puikiausiai išgyvena jiems natūralioje gamtoje be žmogaus priežiūros. Laisvėje jie turi daugiau erdvės nei pas mus, gali gyventi bendruomenėse, ieškotis maisto ir patenkinti daugybę kitų savo poreikių. Šiems gyvūnams gamta yra jų namai.
Grįžkime prie pirminės minties: jeigu aš mėgstu gyvūnus, norėsiu jiems visko kas geriausia. Pagal ją galima nesunkiai įvertinti laukinių gyvūnų laikymą namuose. Ar tikrai jiems geriau pas žmogų, ar geriau gamtoje? Jeigu aš noriu, kad gyvūnas būtų laimingas, ar turėčiau jį sugauti, suvaržyti jo laisvę ir pradėti kontroliuoti ką jis valgys, kokiomis sąlygomis gyvens ir ar turės ryšį su kitais savo rūšies atstovais? Gal geriau visa tai palikti gyvūno apsisprendimui, nes jis pats geriausiai žino savo poreikius ir būdamas laisvas galės juos patenkinti?
Žiūrint plačiau, reikia įvertinti ir tai, kokia kaina gyvūnai pasiekia parduotuves. Dalis jų gaudomi gamtoje ir vežami šimtus ar tūkstančius kilometrų į kitas šalis. Ne visi tai pakelia, dalis miršta. Žinoma, tie, kurie gali daugintis nelaisvėje, yra specialiai veisiami. Tačiau reikia prisiminti, kad laukiniai gyvūnai, gimę veislynuose, netampa bejausmiais ir turi tuos pačius poreikius kaip ir laisvieji jų giminaičiai. Tad jeigu mes tikrai linkime jiems visko, kas geriausia, turėtume nepalaikyti šio verslo ir nepirkti nei gamtoje sugautų, nei nelaisvėje dauginamų gyvūnų.
Neretai priėjus tokios išvados kyla klausimas, kaip suderinti pagarbą laukiniams gyvūnams, paliekant juos laisvėje, ir tuo pačiu išlaikyti su jais ryšį? Tam yra keletas būdų, paminėsiu tik du pagrindinius.
Pirmas – praleisti daugiau laiko gamtoje. Mėgstantiems gyvūnus tikrai užgniauš kvapą pamačius medžio viršūnėje šokinėjančią voverę, miške šliaužiantį žaltį, pievoje ant akmens besišildantį driežą ar iš po kojų išskridusias kurapkas. Laisvo gyvūno pamatymas gali duoti daug daugiau nei jo sugavimas ir uždarymas į narvelį ar terariumą.
Antras būdas – žiūrėti filmus apie gamtą. Yra valandų valandos nuostabios dokumentikos, kuri parodo, koks įvairus ir sudėtingas laukinių gyvūnų pasaulis, bei leidžia suprasti, jog nelaisvėje jų gyvenimai netampa turtingesniais.
Pabaigai reikia sutikti, kad ne visi gyvūnus laikantys žmonės yra jų mylėtojai. Dalis egzotišką gyvūną įsigyja dėl mados, kiti norėdami pasigirti prieš kitus, tretiems gyvūno laikymas yra būdas užpildyti vienatvę arba tiesiog hobis. Situacijų gali būti įvairių ir jos iškelia daugybę kitų klausimų, kurie šiame straipsnelyje lieka nepaliesti. Bet jeigu jūs ne vienas iš jų ir tikrai norite gyvūnams tik geriausio, pasistenkite įvertinti visus „už” ir „prieš” ne tik iš savo, bet ir iš galimai naujo augintinio perspektyvos.
Dažnai klaidingai manoma, jog avims natūraliai užauga vilnos perteklius, kad dėl jos gavybos gyvūnai nekenčia, gyvena geromis sąlygomis, nėra žudomi. Tačiau kokia yra tikrovė? Kaip atsiranda vilnoniai gaminiai ir kokį poveikį visa tai turi pačioms avims?
Visų pirma, dabartinės avys stipriai skiriasi nuo laukinių savo giminaičių, kurioms vilna sutankėja tik šaltuoju metų laiku, o vasarą nusišeria. Dabartinėms avių veislėms, kurias tikslingai išvedė žmonės, vilna auga greičiau, ištisus metus ir yra tankesnė. Dėl jos pertekliaus šiems gyvūnams būtina nuolatinė priežiūra ir reguliarus kirpimas, nes to nepadarius avys gali rimtai susirgti.
Vilnos kirpimas nėra paprasta procedūra. Dideliuose ūkiuose tai vyksta greitai, avys patiria stresą, sužeidimus, gali susirgti arba mirti nuo peršalimo, jeigu nukerpamos netinkamu oru. Australijos, kuri garsėja avių auginimu, veterinarai teigia, kad dėl vilnos nukirpimo sukeltų komplikacijų kasmet miršta apie 0,8 mln. avių.
Daugiausiai vilnos užauginančios avių veislės (pavyzdžiui, merino) turi raukšlėtą odą, kurioje, ypač prie uodegos, šiltuoju metų laiku yra linkę veistis musių lervos. Kad to išvengti, daugelis avių turi iškęsti skausmingas operacijas, kurių metu išpjaunami ištisi odos plotai (angl. mulesing). Visa tai daugiausiai praktikuojama Australijos ir Naujosios Zelandijos ūkiuose, kurie pagamina didžiąją dalį visos pasaulio vilnos, galiausiai atkeliaujančios ir į Lietuvą. Be to, avys, kaip ir kiti gyvūnai, turi patirti kastravimą, žymėjimą, dirbtinius apvaisinimus bei kitas modernių ūkių procedūras.
Paskutinė su vilna susijusi „detalė“ yra tai, kad vilna neretai tėra šalutinis produktas šalia mėsos. Visos avys savo gyvenimus baigia skerdyklose, tik labai retas ūkis jas laiko iki senatvės. Pavyzdžiui, Australija, būdama didžiausia vilnos gamintoja, tuo pačiu yra ir didžiausia avienos eksportuotoja pasaulyje (milijonai avių kasmet net kelias savaites plukdomos gyvos laivais į kitas valstybes). Pas Lietuvos avių augintojus šie gyvūnai taip pat nelaksto po pievas iki natūralios mirties, ūkininkai yra sudarę sutartis su restoranais, kebabinėmis. Todėl vilna negali būti atskiriama nuo avies nužudymo.
Pirkdami vilną mes galime prisiimti atsakomybę už visą šią tikrovę, kokia ji yra, arba galime nepalaikyti gyvūnų išnaudojimo ir vietoje vilnos rinktis augalinio arba sintetinio pluošto gaminius, kurie ne prasčiau apsaugo nuo šalčio. Rinktis jums.
Jau 13 metus iš eilės gruodžio 10-toji pasaulyje minima kaip gyvūnų teisių diena. Jos metu visi kviečiami skirti bent truputį laiko gyvūnų problemoms, pagalvoti apie savo elgesį su kitomis gyvomis būtybėmis ir pasvarstyti, ar nereikėtų kažko keisti.
Slapta filmuota medžiaga atskleidžia šiurpią realybę: milijonai nepageidaujamų viščiukų yra sunaikinami kiekvienais metais, praneša Dailymail.co.uk
Visuomenėje yra labai nedaug moralinių principų, kuriuos palaikytų dauguma žmonių. Vienas iš tokių principų yra tai, kad žmonės su gyvūnais turi elgtis „humaniškai“ ir nesukelti jiems „nereikalingos“ kančios. Svarstymų apie gyvūnams be ypatingos priežasties sukeliamą kančią galima surasti tiek šiuolaikiniuose, tiek kelių tūkstančių metų senumo raštuose. Ši moralinė nuostata yra taip plačiai paplitusi, kad daugelyje valstybių ji yra teisiškai įteisinta vadinamuosiuose „gyvūnų gerovės“ įstatymuose. Lietuvoje tokie reikalavimai taip pat įteisinti ir juose galima rasti pasisakymų, jog turi būti užtikrinta, kad „gyvūnams nebūtų be reikalo sukeliamas skausmas, kančia arba jie žalojami“. Panašius teisinius dokumentus yra išleidę JAV, Anglijos, Prancūzijos, Vokietijos ir daugelio kitų valstybių vyriausybės. Tačiau, nors ir manoma, kad tokie įstatymai gina gyvūnus ir juos saugo, jų reikšmingumas realiame gyvenime labai abejotinas, nes juose gali būti pateikiamos išimtys arba neaprašoma daugelis sričių, kuriose išnaudojami gyvūnai. Be to, visi šie gyvūnų gerovės įstatymai yra priimami žiūrint iš žmogaus pozicijos ir siekiant užtikrinti pačių žmonių, o ne gyvūnų, gerovę. Pagrindinė to priežastis yra gyvūnų laikymas žmogaus nuosavybe ir manymas, kad gyvūnai turi jam tarnauti. Laikantis tokio požiūrio gyvūnai tampa daiktais, kurie, išskyrus žmogaus poreikių tenkinimą, neturi jokios vertės. Šitaip mes galime padidinti arba sumažinti mums priklausančių gyvūnų vertę priklausomai nuo jų svarbos mums patiems, ir dauguma mūsų į juos žiūrime kaip į daiktus, kurie nėra patys savaime vertingi. Tai ir parodo minėtieji gyvūnų gerovės įstatymai, kurie gina gyvūnus pirmiausia tam, kad apgintų pačius žmones, tai daro iki tam tikro žmonėms ir ekonomikai naudingo lygio ir gyvūnus įvardina ne kaip gyvas būtybės turinčias savo vertę, bet kaip nuosavybės rūšis: „ūkinės paskirties gyvūnai“, „medžiojami gyvūnai“, „eksperimentiniai gyvūnai“ ir pan. Nors ir teigiama, kad ieškoma pusiausvyros tarp žmonių ir gyvūnų poreikių, bet tai, kad gyvūnai yra nuosavybė, viską padaro vienpusiškai naudinga tik žmonėms ir galima sakyti, kad kol gyvūnai bus laikomi nuosavybe, žmonių poreikiai, kad ir kokie abejotini jie būtų, bus iškeliami virš gyvūnų poreikių.
Nors gyvūnų gerovę apibrėžiantys dokumentai teigia, kad kančia negali būti sukeliama „be reikalo“, atskirais atvejais nėra kruopščiai nagrinėjama, ar gyvūno naudojimas neišvengiamas. Tačiau pažiūrėjus įdėmiau, didžiąją dalį žmonių sukeliamos kančios galėtume priskirti prie visiškai nebūtinos ir rasti lygiaverčius arba net geresnius būdus tam pačiam tikslui pasiekti. Didžioji dauguma žmonių sutiks, kad negalima pateisinti gyvūno išnaudojimo dėl malonumų, pramogų ar kitais atvejais, kai to galima išvengti. Įdėmiau savęs paklausę, ar tikrai tam tikru atveju nėra jokio kito kelio, kaip tik sukelti kančią gyvūnui, pamatytume, jog 99 proc. atvejų tas kelias yra. Pavyzdžiui, mes galime nesunkiai išsiversti be gyvūnų išnaudojimo pramogoms ar malonumams (cirkų, medžioklės, zoologijos sodų, žvejybos ar kitų) ir linksmintis nesukeliant kančių gyvūnams. Mums nebūtina vilkėti kailio, odos, vilnos ar šilko ir galime rinktis iš daugybės augalinių medžiagų, kurios puikiai apsaugo nuo šalčio. Mums nebūtina testuoti namų apyvokos reikmenų su gyvūnais vien tam, kad turėtume dar vieną dezodorantą, šampūną ar indų ploviklį, ypač kai egzistuoja kitokie metodai patikrinti jų kenksmingumą. Mums taip pat nebūtina kasmet nužudyti milijardus gyvūnų vien dėl žmonių noro valgyti mėsą, pieną ir kiaušinius. Medikai sutinka, kad gyvūniniai produktai gali sukelti įvairių sveikatos problemų, o mokslininkai yra pripažinę gyvulininkystę kaip neekonomišką ir teršiančią aplinką. Vienintelis argumentas, kuriuo žmonės gali pateisinti mėsos, kiaušinių ir pieno vartojimą, yra tai, kad šie produktai jiems atrodo skanūs ir juos valgant jaučiamas malonumas. Bet, kaip anksčiau minėta, kankinti gyvūnus dėl malonumo yra amoralu ir negali būti pateisinama. Tačiau šis klausimas yra retai keliamas ir žmonės labiau gilinasi į tai, kaip su gyvūnu yra elgiamąsi iki tol, kol jis bus nužudytas ir patiektas ant pietų stalo. Manoma, kad tam tikra kančia sukeliama užauginant gyvūną ir jį paskerdžiant nėra „be reikalo“, nes taip gaunamas maistas. Tačiau negalvojama, kad gyvūninių produktų valgymas pats savaime yra visiškai nereikalingas ir todėl taip negalima pateisinti gyvūnų išnaudojimo. Jeigu mes sutinkame, kad amoralu sukelti bereikalingą kančią, tuomet turime sutikti ir su tuo, kad malonumas valgant gyvūninius produktus negali pateisinti jų kančių ir nužudymo.
Tad ar mes galime pasiekti, kad su gyvūnais būtų elgiamąsi geriau ir tuo pačiu laikyti juos žmogaus nuosavybe? Tikriausiai tai įmanoma, tačiau nuosavybės klausimas visada trukdys siekiant šio tikslo, nes savininkas galės priekaištauti, jog jam trukdoma su savo nuosavybe elgtis kaip nori. Be to, gyvūnų gerovės reikalavimai egzistuoja jau daugiau nei 200 metų ir per visą šį laiką nepasiekta nieko reikšmingo, o gyvūnai išnaudojami dar didesniais mastais nei bet kada anksčiau. Tačiau svarbiausias klausimas, kuris iškyla nepaisant mūsų humaniško elgesio yra tai, kokią moralinę teisę mes turime su gyvūnais elgtis kaip su savo nuosavybe? Neabejodami, jog humaniška vergija nepateisina pačios vergijos, mes tą patį galime sakyti ir apie gyvūnus. Kad ir kaip gerai mes su jais elgsimės, nepanaikinę nuosavybės statuso būsime nenuoseklūs ir toliau elgsimės amoraliai.
Visa tai veda prie išvados, kad žmonija būdama moraliai atsakinga, turėtų liautis išnaudoti gyvūnus savo tikslams ar vertinti juos kaip mums priklausančius daiktus. Gyvūnų gerovės įstatymai turėtų ne reguliuoti, bet drausti betikslį išnaudojimą, kankinimą ar skausmo sukėlimą. Šiuo metu kiekvienas norintis neprisidėti prie gyvūnų išnaudojimo gali tai padaryti labai paprastai – nustoti naudoti gyvūninius produktus. Tam nereikia priklausyti jokiai organizacijai, išleisti daug pinigų ar užsiimti kažkokia ypatinga veikla. Tapimas veganu yra kiekvieno žmogaus asmeninis apsisprendimas nepalaikyti gyvūnų išnaudojimo ir kankinimo, mažinti gyvūninių produktų paklausą ir taip prisidėti prie siekio panaikinti bereikalingą gyvūnų naudojimą.
Pagal JAV Rutgers universiteto filosofijos ir teisės profesoriaus Gary Francione pateiktą medžiagą parengė Linas Didvalis.
