Jeigu žmogus pasako „aš labai mėgstu gyvūnus”, dažnai tai susiejama su naminiais gyvūnais. Tuomet klausiama „tai gal laikai namie vėžliuką/papūgėlę/žiurkėną/šunį/katę?” ir tas, kurio namie galima aptikti daugiausiai įvairių gyvūnų, įvardinamas kaip tikras jų mylėtojas.
Tame yra tiesos: jeigu nemėgsti gyvūnų, laikysiesi nuo jų atokiai, o jeigu mėgsti – stengsiesi su jais palaikyti kuo artimesnį ryšį. Tačiau ar visada meilę galima išmatuoti pagal namuose esančio mini zoologijos sodo dydį?
Pamąstykime logiškai. Tikriausiai nebus klaidinga, jeigu pasakysiu, jos mėgstantis gyvūnus žmogus norės jiems visko, kas geriausia. Pavyzdžiui, jeigu mano namuose gyvena šuo, stengsiuosi jam suteikti kuo geresnes sąlygas, juo rūpinsiuosi, pasistengsiu, kad jis galėtų patenkinti būtiniausius savo poreikius. Šuo negali išgyventi be žmonių priežiūros, todėl būtų negerai jį paleisti į gatvę ar palikti miške. Taip pat nebūtų gerai su šuniu elgtis kaip su daiktu: laikyti pririšus prie būdos arba atsibodus juo atsikratyti užmigdant.
Toks elgesys tinkamas su šunimis ir katėmis – gyvūnais, kurie priklausomi nuo žmonių. Tačiau kaip yra su laukiniais, kuriuos norima paversti į naminius? Namuose laikomų vėžlių, papūgų, šeškų, žiurkėnų, šinšilų, žuvyčių ir kitų gyvūnėlių giminaičiai puikiausiai išgyvena jiems natūralioje gamtoje be žmogaus priežiūros. Laisvėje jie turi daugiau erdvės nei pas mus, gali gyventi bendruomenėse, ieškotis maisto ir patenkinti daugybę kitų savo poreikių. Šiems gyvūnams gamta yra jų namai.
Grįžkime prie pirminės minties: jeigu aš mėgstu gyvūnus, norėsiu jiems visko kas geriausia. Pagal ją galima nesunkiai įvertinti laukinių gyvūnų laikymą namuose. Ar tikrai jiems geriau pas žmogų, ar geriau gamtoje? Jeigu aš noriu, kad gyvūnas būtų laimingas, ar turėčiau jį sugauti, suvaržyti jo laisvę ir pradėti kontroliuoti ką jis valgys, kokiomis sąlygomis gyvens ir ar turės ryšį su kitais savo rūšies atstovais? Gal geriau visa tai palikti gyvūno apsisprendimui, nes jis pats geriausiai žino savo poreikius ir būdamas laisvas galės juos patenkinti?
Žiūrint plačiau, reikia įvertinti ir tai, kokia kaina gyvūnai pasiekia parduotuves. Dalis jų gaudomi gamtoje ir vežami šimtus ar tūkstančius kilometrų į kitas šalis. Ne visi tai pakelia, dalis miršta. Žinoma, tie, kurie gali daugintis nelaisvėje, yra specialiai veisiami. Tačiau reikia prisiminti, kad laukiniai gyvūnai, gimę veislynuose, netampa bejausmiais ir turi tuos pačius poreikius kaip ir laisvieji jų giminaičiai. Tad jeigu mes tikrai linkime jiems visko, kas geriausia, turėtume nepalaikyti šio verslo ir nepirkti nei gamtoje sugautų, nei nelaisvėje dauginamų gyvūnų.
Neretai priėjus tokios išvados kyla klausimas, kaip suderinti pagarbą laukiniams gyvūnams, paliekant juos laisvėje, ir tuo pačiu išlaikyti su jais ryšį? Tam yra keletas būdų, paminėsiu tik du pagrindinius.
Pirmas – praleisti daugiau laiko gamtoje. Mėgstantiems gyvūnus tikrai užgniauš kvapą pamačius medžio viršūnėje šokinėjančią voverę, miške šliaužiantį žaltį, pievoje ant akmens besišildantį driežą ar iš po kojų išskridusias kurapkas. Laisvo gyvūno pamatymas gali duoti daug daugiau nei jo sugavimas ir uždarymas į narvelį ar terariumą.
Antras būdas – žiūrėti filmus apie gamtą. Yra valandų valandos nuostabios dokumentikos, kuri parodo, koks įvairus ir sudėtingas laukinių gyvūnų pasaulis, bei leidžia suprasti, jog nelaisvėje jų gyvenimai netampa turtingesniais.
Pabaigai reikia sutikti, kad ne visi gyvūnus laikantys žmonės yra jų mylėtojai. Dalis egzotišką gyvūną įsigyja dėl mados, kiti norėdami pasigirti prieš kitus, tretiems gyvūno laikymas yra būdas užpildyti vienatvę arba tiesiog hobis. Situacijų gali būti įvairių ir jos iškelia daugybę kitų klausimų, kurie šiame straipsnelyje lieka nepaliesti. Bet jeigu jūs ne vienas iš jų ir tikrai norite gyvūnams tik geriausio, pasistenkite įvertinti visus „už” ir „prieš” ne tik iš savo, bet ir iš galimai naujo augintinio perspektyvos.