Ar Lietuva pasiruošusi priimti darbo imigrantus, ar lengva jiems įsidarbinti, su kokiais sunkumais susiduria užsieniečiai ir kodėl visuomenė priešinasi jų atvykimui, tapatindama juos su grėsme saugumui ar tautiniam identitetui? Šie ir kiti klausimai svarbūs šalyje, iš kurios veržiasi jaunimas, o likę bedarbiai nėra kvalifikuoti užimti laisvas darbo vietas.
Studiją „Darbo jėgos migracija: poreikis ir politika Lietuvoje“ spaudos konferencijoje aptarė Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) ir Europos migracijos tinklo (EMT), „Investuotojų forumo“ ir Lietuvos darbo biržos atstovai.
„Šiandien, kai visi verkia dėl emigracijos, dėl jos mąsto ir įvairiausių problemų, iš tiesų labai mažai svarstoma, kaip spręsti jos sukeltas problemas, ypač kalbant nepopuliaria tema Lietuvoje – apie imigraciją“, – taip konferenciją pristatė TMO Vilniaus biuro vadovė dr. Audra Sipavičienė, pasisakymą pradėdama citata iš LDK kunigaikščio Gedimino laiško, kuriuo 1323 metais į šalį kviesti užsienio amatininkai, pirkliai. Esą tuomet buvo aiški imigracijos politika, aiški vizija – „tegul atvyksta su vaikais, žmonom ir galvijais, tegul nieks netrukdo jiems nei ateiti, nei išeiti, be jokių neteisėtų mano pavaldinių pretenzijų“.
Laikmečio novatoriams – pagaliai
Pasak A.Sipavičienės, pritraukti yra viena, o išlaikyti kita. Integracijos komponentas imigracijos politikoje suteikia atvykėliams saugumo. Nėra institucijos, atsakingos už integracijos klausimus.
Reikalingas pasiūlos kriterijus. Su darbo paieškos vizomis galėtų atvykti dėstytojai, gydytojai, inžinieriai. Ateityje mums reikės to, ko negalima automatizuoti – aptarnaujančio personalo ir aukščiausios kvalifikacijos darbuotojų, o ne viduriniosios grandies masinių profesijų darbuotojų, į kuriuos Lietuva ir orientuojasi. Kuriantys darbo vietas esą turėtų patys ieškoti darbuotojų.
„Investuotojų forumo“ vykdančioji direktorė Rūta Skyrienė nurodė, kad sprendžiant dabartines Lietuvos problemas, svarbu pritraukti kuo daugiau investicijų. Tai esą leistų sukurti daugiau darbo vietų ir tam jaunimui, kuris galbūt dar sugrįžtų į gerą darbo vietą.
Imigrantai Lietuvoje ne tik randa darbą, tačiau ir kuria darbo vietas, atlieka veiklą mokslo institucijose. Svarbu, kad ne tik išsivysčiusios JAV, Kanada, Australija, bet ir tokios trečiosios šalys kaip Brazilija, Kinija, Indija tampa didelėmis investuotojomis.
„Labai keistai atrodo, kuomet Lietuvos valdžia reikalauja leidimo dirbi atvykstančiam įmonės vadovui, kurį atsiunčia jo akcininkas. Ir tai nėra valstybės įmonė. Kodėl reikia skelbti konkursą“, – klausia „Investuotojų forumo“ atstovė. Teigiama, esą naujai įsteigtos įmonės vadovas, Serbijos pilietis, turėjo teikti prašymą leidimui dirbti, nors buvo akcininkų paskirtas asmuo. Tuomet jis turi teikti jo kvalifikaciją įrodančius dokumentus ir rūpintis jų legalizavimu, kodėl turi nuspręsti Darbo birža.
„Įstatymas galioja ir parašytas visiems, taisyklės galioja tiek globaliai kompanijai, tiek mažesnei. Jei įmonės įstatinis kapitalas didesnis nei 50 000, ir įmonės vadovas yra jos savininkas, leidimo jam nereikia ir niekas nespręs, ar tinkamas jis dirbti“, – patikslino Lietuvos darbo biržos prie SADM Darbo išteklių skyriaus vedėja Daiva Liugienė.
ISM šiuo metu dirba 4 dėstytojai iš Europos Sąjungos. Tačiau tarptautinio universiteto personalo skyriaus vyr. vadybininkės Dianos Alionienės teigimu, su dėstytojais, atvykstančiais iš trečiųjų šalių, problemų kyla. Esą sunku prikalbėti atvykti dėstytoją ir pažadėti jį įdarbinti po 6 mėnesių. Su šia problema universitetui susidurti teko praėjusiais metais pabandžius ir tik šiemet įdarbinus filipinietį. Kitas dėstytojas – iš Argentinos, įdarbintas be problemų, nes jau 10 metų turi leidimą gyventi Lietuvoje.
„Kreipėmės į Lietuvos darbo biržą, norėdami pasitikslinti, ar tikrai dėstytojams reikalingas leidimas dirbti. Darbo birža mums nurodė, kad taip, tačiau išsiaiškinome, jeigu užsienietis į Lietuvos Respubliką atvyksta vykdyti mokslinių tyrimų arba dirbti pedagoginį darbą mokslo ir studijų institucijose, jam leidimas dirbti nereikalingas“, – dėl institucijų painiavos ir įstatymų nežinojimo užtrunkantį įdarbinimą įvardino Diana Alionienė.
„Baltic Management“ instituto dėstytojas amerikietis, čia gyvenęs daugiau nei 5 metus, atsitiktinai sužinojo apie pasikeitusias ES vizų išdavimo taisykles, ir nacionalinė viza jam negali būti išduota, tad gruodį jis turės išvykti į JAV“, – dar vieną pavyzdį pateikė R.Skyrienė.
Pasak ISM atstovės, atsivežti dėstytoją reikėtų bent 2-3 metams, tuo tarpu leidimas išduodamas 1 metams. Leidimų gyventi ir dirbti išdavimas gali užtrukti iki pusės metų.
Griežčiau už ES
„Yra tokių trečiųjų šalių, kur pagal valstybės taisykles žmogus gali turėti ir vieną vardą, be pavardės, tačiau jis negali gauti lietuviško leidimo. Mums išaiškino, kad dokumentų kūrimo ir spausdinimo sistema veikia taip, kad techniškai neįmanoma atspausdinti leidimo užsieniečiui, kuris turi tik vardą. [Migracijos] departamento specialistai pasiūlė užsieniečiui vykti į savo šalį ir gauti pavardę“, – apie indo, kurio paslaugų laukia vienas didžiausių komercinių bankų, kelius į Lietuvą pasakojo „Investuotojų forumo“ atstovė.
Užsienio investuotojai su problemomis susiduria ne tik įdarbindami kolegas, tiek ir atsiveždami šeimos narius.
„Trečiųjų šalių [šeimų] piliečiai buvo prilyginti ekonominiams migrantams. Kalbu apie darbuotojus, kurie atvyksta „tarp įmonių“ – globalių kompanijų darbuotojai. „Philip Morris“ atsiunčia amerikietį, o šis negali atsivežti žmonos“, – aiškina R.Skyrienė. Dabar esą tokia problema „švelniai“ išspręsta – žmonės, kurie turi aukštesnę kvalifikaciją, pajamas ir užsiima mokomąja veikla, gali atsivežti šeimos narius.
„EK rengiamos direktyvos siekiant palengvinti atvykimą tų įmonės viduje perkeliamų trečiųjų šalių piliečių. Tačiau Lietuvos pozicija esą yra žymiai griežtesnė – užsienietis turi notarine forma pateikti įrodymą – būsto savininko sutikimą, kad turės tinkamas patalpas sau ir savo šeimos nariams“, – nurodo R.Skyrienė.
Diana Alionienė pasakojo nurodžiusi, kad pati apgyvendino užsienietį, taip išspręsdama gyvenamosios vietos problematiką. Moterys nurodė, kad savininkas gali būti išvykęs, viešbučiai dažnai priklauso ne šio verslo vystytojui, o kitam savininkui ar bankui. Tam užtektų ir įmonės savininko laiško.
Ribojimas – be pagrindo
Pagrindine problema TMO atstovė įvardino tai, kad šiuo metu Lietuvoje nėra vientiso dokumento, reglamentuojančio darbo ar ekonominės imigracijos politiką. Yra tik imigracijos gairės, labiau politinės deklaracijos, o ne priemonių planas.
A.Sipavičienės teigimu, nusistovėjęs bendras požiūris – griežtai riboti imigraciją, nors pagrindo tam ir nėra. Ši nuostata esą paremta iliuzija, kad grįš lietuviai-emigrantai, kurie kuo ilgiau būna užsienyje, tuo mažesnė tikimybė, kad grįš. Tyrimai rodo, kad jų tikimybė grįžti po penkerių metų sumažėja, o jei išsiveža šeimą, tuomet grįžtančiųjų tikimybė dar mažesnė. Nurodoma, kad dažniausiai grįžta ne tie, kurie reikalingi darbo rinkai.
Antra problema konferencijos dalyvė nurodo lietuvių bendrą neigiamą požiūrį – „mums galima, jiems ne“. Šiemet atlikti tyrimai parodė, kad 78 proc. gyventojų mano, kad imigracija yra blogai. Trečia problema – įsitikinimas, kad Lietuvoje imigrantų ir taip labai daug.
„Imigrantų Lietuvoje – 1 procentas. Esame vieni unikalių Europoje, kur imigrantų mažai“, – aiškino TMO atstovė, pridurdama, kad minėtą 1 proc. sudaro ne tik dabar atvykę imigrantai, čia patenka ir Lietuvos Respublikos pilietybės nepriėmę Visagino gyventojai, taip pat seniai Lietuvoje gyvenantys ir integravęsi užsieniečiai, neturintys šalies pilietybės.
Atranka neštų naudą
Imigracija nėra tik skylių kamšymas. Tai ir inovacijų šaltinis, galimybių šaltinis. Būtinas strateginis mąstymas. Nėra vizijos, idėjos, programos.
R. Skyrienės teigimu, europiečiai atlieka tikslines paieškas – danai, olandai vyksta į darbo muges Indijoje, kur randa galimus darbuotojus ir investuotojus.
„Apie imigracijos naudą, apie jos poveikį ekonomikai, proveržį išėjimui iš krizės iš tiesų nekalbama. Imigracijos ateities vizijos taip pat nėra. Apie aukštos ir aukščiausios kvalifikacijos darbuotojų, specialistų pritraukimą negalvojama“, – teigia A.Sipavičienė, pridurdama, kad užsienyje dėl tokių specialistų kovojama, tad jei kada pradėsime kovoti, turėsime konkuruoti su Europa, bet jau būsime atsilikę keliais metais. Pasiūlyt ne daug ką galim, o barjerų turim.
Vienas studijos autorių Mantas Jeršovas palygino Lietuvą, į kurią darbo imigrantų atvyksta 5 000 – 8 000, ir Čekiją, sulaukiančią 100 000 imigrantų. Skirtumas tai, kad čekai turi elektroninę duomenų bazę, yra nusistatę specialybių sąrašą, ir darbdavys gali įdėti į duomenų bazę pasiūlymą, jei užsienietis pakankamai kvalifikuotas, jis gali kandidatuoti.
Tačiau Lietuvos darbo biržos atstovė nesutiko, kad Lietuvoje veikia kitokia sistema. Esą laisva darbo vieta registruojama ir mėnesį viešai skelbiama duomenų bazėje ir tik neradus tinkamo specialisto, išduodamas leidimas dirbti užsieniečiui. Darbdavys nusprendžia pats.
„Žymiai daugiau galėtume pasiekti, jei darbo imigracijos politika būtų orientuota į ateitį ir taptų inkorporuota socialinės ekonominės plėtros dalimi. Iš tiesų tokie siūlymai buvo, jau buvo priimtas nutarimas, bet ja [kaip įrankiu] nebuvo pasinaudota“, – aiškino A.Sipavičienė.
Tarptautiniame forume „Imigracija ir plėtra“ ji girdėjusi nuomonių, kad imigracija kuo toliau tuo labiau turėtų būti siejama su ekonomine plėtra, su ekonominiais poreikiais. Net tos šalys, kurios esą anksčiau daug dėmesio teikdavo šeimos susijungimui ir humanitarinei sričiai, dar aiškiai orientuojasi į ekonominę migraciją.
Reikia nustoti investuoti į utopijas, kad globalioj ekonomikoj galima negalvoti apie imigraciją, kad ekonomines problemas išspręs grįžtantys migrantai, kad galima suderinti uždarą etninę visuomenę su ekonomine plėtra.
„Pereinant iš industrinės į žiniomis paremtą ekonomiką, turi iš esmės keistis ir darbo imigracijos politikos samprata ir prioritetai, – šių dienų Europos realijas primena A.Sipavičienė. – Reikia tokių darbuotojų užsieniečių, kurie neša didžiausią pridedamąją vertę, įneša inovacijas, ir juos reikia vilioti, o ne daryti barjerų ir stabdyti jų atvykimą.
Esą daugumoje Europos šalių imigracija tampa politiniu klausimu – svarstoma „kaip ir ką įsileisti“. Ankstesnė politika – masiškai kviesti guestworker’iai, vėlesnė nesikišimo politika, o griežti ribojimai buvo tiesiausias kelias į nelegalią migraciją.
Reikalingi, kai „dega“
A.Sipavičienės teigimu, nustatytų imigracijos prioritetų nėra, tačiau juos galima įvardinti. Tai Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skelbiamas specialybių, kurių darbuotojų Lietuvoje trūksta, sąrašas, kuriame priklausomai nuo ekonominės situacijos gali būti 6 – 60 specialybių. Tačiau čia esą nėra specialybių, kurios skatintų inovacijas, kurtų darbo vietas ar aukštos kvalifikacijos specialistų.
TMO atstovė šį sąrašą vertina kaip neatitinkantį XXI amžiaus realijų. Todėl esą ir praktika analogiška – aukščiausios kvalifikacijos darbuotojai ir specialistai darbo imigracijos srautuose tesudaro mažą dalį.
„Šis reikalingų profesijų darbuotojų sąrašas nustatomas ir tvirtinamas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, o Darbo birža yra tik vykdytojas. Sąrašas sudaromas pusmečiui, kaip operatyvus dokumentas, kuris atsižvelgia į darbo poreikius šiuo metu, ir jokiu būdu nėra strateginis dokumentas, tai nėra vizija. Profesijos šiame sąraše užtikrina mūsų ūkio vystymąsi“, – konstatavo Daiva Liugienė.
Šiuo metu sąraše yra 6 profesijos – laivų statybos inžinieriai, laivų korpusų dažytojai, suvirintojai, metalinių laivų korpusų surinkėjai (9 proc.), nacionalinių virtuvių virėjai, tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonių vairuotojai (60 proc). Jie naudojasi lengvata, įformindami dokumentus pratęsiant leidimą gyventi Lietuvoje. Apie pusė atvykstančių – iš Baltarusijos, apie ketvirtadalis – iš Ukrainos, taip pat įsidarbinta asmenys iš Kinijos (7 proc.), Rusijos (5 proc.), Indijos (4 proc.), Gruzijos (3 proc.).
Darbo biržos atstovė nurodė, kad būta atvejų, kai darbdaviai paprašė panaikinti leidimus dirbti, dažniausiai vežėjams. Paklausta, ar nepakanka Lietuvoje ruošiamų laivų statybos specialistų, D.Liugienė paaiškino, kad lietuviai šio darbo ieško svetur, o čia įsidarbina imigrantai iš Baltarusijos.
Pasak A.Sipavičienės, darbo imigracijos politika vykdoma „ad hoc“ principu – kai „dega“, kai spaudžia darbdaviai, stambusis verslas, tuomet atsiranda lengvatos. Dažniausiai taip ieškomi masinių profesijų atstovai, reikalingi „tik čia ir dabar“.
Realybė nedžiugina
Pasak A.Sipavičienės, nors išvyko 70 tūkst. lietuvių, o atvyko vos 3 000 imigrantų, blogiausia tai, kad tarp emigruojančių dominuoja jaunimas – darbingiausi, inovacijoms linkę ir galintys keisti. Demografiniai skaičiai nedžiugina. Emigracinis potencialas auga, visuomenė sensta, o darbingo amžiaus žmonių lieka vis mažiau. Bedarbių daug, tačiau darbuotojų trūksta. Auga „protų nutekėjimas“ – išvyksta vos baigę aukštąsias ir jų grįžimo tikimybė vis mažėja.
„Emigrantų susigrąžinimas – tai labiau humanitarinė, o ne ekonominė programa“, – priduria TMO atstovė. Esą nėra lengva susigrąžinti emigrantus. Pavyzdys – Brazilija, į kurią buvę emigrantai nutarė grįžti praėjo 20 metų ir jie praktiškai nebegali grįžti. Grįžti sunkiau nei emigruoti.
„Darbo nišos atsigaunant ekonomikai turėtų užsipildyti – tuščios vietos nebūna. Jei yra paklausa, tai bus ir imigrantai. Tik ar bus tokie, kokių mums reikia, ar kurie norės būti […] ir gali sukelti daugiau problemų nei naudos. Ar jie bus legalūs ir kaip partneriai, ar jie bus į šešėlį nustumti pažeidžiami asmenys. Jei nebus politikos – atvažiuos bet kas“, – nurodo A.Sipavičienė.
Šių metų emigracijos duomenys nepalyginami su buvusiais – svetur išvyksta 20 kartų daugiau asmenų nei imigruoja. Pigiau įsivežti ar apmokyti bedarbius, pasak D.Liugienės, vienareikšmiško atsakymo nėra.