Fotografas Rokas Darulis vos pernai baigė studijas Londone, o lapkritį atšventė 23-ąjį gimtadienį, tačiau neapsiverčia liežuvis jam prikabinti „jauno ir nepatyrusio“ etiketės.
Palankių kritikų vertinimų sulaukusios autorinės parodos, mados užkulisių fiksavimas, pradedant Juozo Statkevičiaus kolekcijos pristatymu, baigiant Londono madų savaite ir bendradarbiavimas su tokiais muzikos dievaičiais, kaip Bryanas Adamsas ar pop karalienė Madonna – tai tik keletas ambicingo vaikino biografijos faktų.
Apie sėkmės skonį, mados fotografijos iššūkius ir pasaulį, matomą pro objektyvo akutę, kalbamės su pačiu Roku.
Tavo pavardę galima išgirsti vis dažniau – rengi parodas, autoriniai darbai pasirodo ne tik žinomų žurnalų puslapiuose, bet ir viršeliuose, žurnalistai prašo interviu. Ar jau spėjai pajusti populiarumo bangą?
Populiarumo bangos tikrai nepajaučiau. Dirbu gan siaurioje srityje, kurioje su kolegomis vieni kitus žinome ir atpažįstame vieni kitų darbus. Galbūt dirbu su žinomais žmonėmis, bet savęs tokiu tikrai nelaikau, tiesiog dirbu mylimą darbą ir lieku už kadro. O sėkmė čia turi nemažai pliusų – lengviau siūlyti individualų braižą, idėjas, įgyvendinti įdomius projektus.
Nuolat bendrauji su itin skirtingais žmonėmis, pradedant kolegomis, baigiant pasaulinio mąsto žvaigždėmis. Kuris bendradarbiavimo procesas paliko didžiausią įspūdį?
Fotografo darbas dažnai yra komandinis ir kai vienoje vietoje yra daug žmonių, nuo kurių priklauso rezultatas, bendravimas tampa šiokia tokia ego ir galių kova, kurios viršuje dažniausiai lieka klientas arba kokia nors įžymybė. Reikia būti itin diplomatiškam ir sugebėti valdyti situaciją. Įdomiausia buvo padirbėti su Madonna ir Bryanu Adamsu. Abiejose fotosesijose dirbau fotografo asistentu. B. Adamso atveju asistavau asmeniškai jam (jis šiuo metu daro fotografo karjerą) ir buvo labai įdomu stebėti komandos bendravimo procesą. Labiausiai atmintin įstrigo Madonnos reiklumas ir griežtumas. Ji ne tik režisavo fotosesiją, bet ir visus laikė „ant kojos pirštų galų“ – visą dieną buvo galima jausti įtampą net tarp jos komandos ir asistentų. Nieko panašaus nesu patyręs. Tokia ji yra – su ja dirbti labai sunku, tačiau taip pasiekiama gerų rezultatų.
Dažnai atnaujini savo tinklaraštį ir „Facebook“ profilį, atskleisdamas mados renginių užkulisių akimirkas. Stebėti mados virtuvę Tau įdomiau, nei fiksuoti nušlifuotą rezultatą ant podiumo?
Fiksuoti tai, kas vyksta ant podiumo – kitos specializacijos fotografų darbas. Tai daro spaudos ir renginių fotografai, o vakaruose yra fotografų, kurie specializuojasi vien madų šou podiumų arba užkulsių fotografijoje ir keliauja po pasaulį per metus fotografuodami dešimtis ar net šimtus šou. Man smagu pašmirinėti užkulisiuose ir stebėti renginio virtuvę, nors tokia fotografija nėra būtent tos specifikos, kuria noriu užsiimti. Užkulisiuose įdomu gyvai pamatyti madų pasaulio veidus, kuriuos nuolat matai tik žurnaluose arba atvirkščiai – tuos, kurie visad lieka už kadro.
Daugelis fotografų teigia, jog „gaudo“ netikėtus kadrus. Pats laikaisi priešingos pozicijos – rezultatą skrupulingai apgalvoji ir planuoji iš anksto. Kuo Tau patraukli tokia darbo specifika ir portreto žanras?
Fotografija pasidalina į labai daug skirtingų sričių: mados, komercinę, maisto, automobilių, sporto, vaikų, vestuvių, gamtos, portreto, socialinę, meninę, katalogų, renginių, verslo ir t.t. Galima suskaičiuoti dešimtis rūšių, specializacijų ir žanrų, o kiekvienas jų turės savo specifiką. Kaip fotografuoji objektą ar žmogų labai priklauso nuo to, kokios srities fotografija užsiimi. Aš labai mėgstu portreto žanrą, kuris dažnai svyruoja tarp editorial, meninės ir socialinės fotografijos krypčių, bet dažniausiai dirbu tiesiogiai su žmogumi ir rezultatas būna mūsų kooperacijos vaisius, todėl „gaudyti“ žmonių nemėgstu. Man patinka kontroliuoti daugelį dalykų, tokių kaip šviesa, kompozicija, drabužiai ar netgi nuotaika. „Gaudant“ netikėtus kadrus tokios kontrolės niekada neturi.
Įprasta manyti, jog mados pasaulio atstovai privalo atrodyti nepriekaištingai ir koja kojon žengti su naujausiom tendencijom. Ar mados fotografo įvaizdis toks pat svarbus užsakovams?
Įvaizdis – labai svarbu, bet fotografams svarbiau galbūt ne tiek išvaizda ir aprangos stilius, kiek bendravimo, charakterio ir asmenybės bruožų derinys. Fotografo aprangai taisyklių praktiškai nėra, manau užtenka turėti gerą skonį. Šioje specialybėje pats svarbiausias dalykas yra komunikabilumas. Sėkmingiausi ir daugiausiai dirbantys fotografai – komunikabiliausi, charizmatiški ir geri verslininkai. To yra išmokstama ir viskas ateina su patirtimi, tačiau ir charakteris turi didelės įtakos.
Sulaukdamas pasiūlymų dalyvauti įvairiuose projektuose tikriausiai turi galimybę rinktis. Kas lemia Tavo apsisprendimą?
Pasiulymų sulaukiu, galbūt ne tiek daug, bet pasitaiko. Sutinku daryti tik tai, kas gali tapti naudinga investicija man pačiam ir pastūmėti karjerą žingsniu į priekį. Nebesutinku daryti daug dalykų, kuriems sakydavau „taip“ prieš metus ar kelis. Laiką reikia panaudoti tikslingai ir užsiimti ta veikla, kuri stumia į priekį ir atveria naujas galimybes. Gauti naujų pasiūlymų – labai svarbu, bet lygiai taip pat svarbu yra žinoti kada ištarti „ne“. Reikia atrasti balansą tarp darbų, kuriuos galbūt galima padaryti nemokamai ir jie bus didelis žingsnis į priekį, ir tarp tų, kurie atneša tik finansinę naudą, nes nuomą mokėti irgi reikia.
Kodėl iš visų mados sostinių pasirinkai būtent Londoną?
Važiavau čia studijuoti, o po studijų likau, nes turbūt taip patogiausia. Niujorke dirbti negaliu, nes neturiu darbo vizos, prancūžiškai nekalbu, tad į Paryžių geriau net nevažiuoti, o Milane visko daug mažiau nei Londone, tad viskas taip ir susideliojo, kad likau čia. Tiesa, šiemet pagaliau aplankiau Paryžių ir Milaną, jau spėjau patyrinėti pagrindines madų sostines. Dar labai norėčiau pamatyti Aziją.
Lietuvoje fotografai dažniausiai savo darbo įrankiais turi pasirūpinti patys, o kaip Londone?
Jauniems fotografams visur įranga reikia rūpintis patiems. Žinoma, darbui reikalinga įranga yra kažkas, ką kaupi gan ilgą laiką. Jei pradedi uždirbti iš fotografijos, po truputį investuoji, atsinaujini įrangą, bet reikia turėti tik tai, kas yra būtina kasdieniam darbui. Jei vykdomas didesnis projektas ar kažko prireikia rečiau, daug protingiau yra nuomotis. Mokantis universitete įrangą galima skolintis, bet studentų būna daug ir tai labai komplikuota. Čia, Londone, turėti savo studiją ar normalų apšvietimą yra praktiškai nerealu – net dauguma dirbančių ir jau įsitvirtinusių fotografų to neturi. Esminis skirtumas tarp Lietuvos ir Vakarų yra tai, kad fotografas, norintis dirbti Lietuvoje, turi turėti savo studiją, apšvietimą, įrangą – taip jau yra įprasta ir kitokių sąlygų netgi nėra. Londone, Paryžiuje, Niujorke ar kituose didžiuosiuose miestuose yra specialūs studijų kompleksai, kuriuose būna po dešimt ar daugiau studijų. Jos yra nuomojamos įvairioms fotosesijoms ir fotografai gali ten ateiti tuščiomis rankomis, gauti įrangą, asistentus ir dirbti savo darbą, o už visas išlaidas moka klientai. Fotografo darbas čia nemaišomas su studijos vadybininko – tai visiškai atskiras verslas. Tuo tarpu jaunieji fotografai turi galimybę dirbti asistentais ir naudotis fotografų arba šių studijų galimybėmis.
Kokia, Tavo nuomone, mados fotografijos padėtis Lietuvoje? Įžvelgi potencialių talentų?
Lietuvoje nelabai egzistuoja ta tikroji mados fotografija, nes labai nedaug yra pačios mados. Tai labiau komercinė sritis, nes čia pilna taisyklių, kaip ir ką reikia nufotografuoti. Dėl pačios drabužių pasiūlos ir žurnalų auditorijų, kurioms reikia „įtikti“, lieka labai mažai vietos kūrybai. Tiesa, pastebėjau, jog atsiranda daug jaunų žmonių, kurie bando fotografuoti madą, semiasi idėjų nebe iš savo aplinkos, o iš Vakarų ir fotografuoja tik sau ar „Facebook’ui“. Tai yra labai gerai – auga potencialas ir po kiek laiko galbūt atsiras galimybė gimti jauniems žurnalams su visiškai kitokia ir kitaip madai išprususia auditorija, atsiras terpė fotografuoti tikrai kūrybišką ir „nurautą“ madą, kuri iš tiesų įkvepia.
Sakoma, jog kūrėjai stengiasi savo darbais siųsti signalą, tam tikrą žinutę visuomenei. Kaip apibrėžtum savąją?
Kiekviename projekte ar serijoje ši žinutė vis kitokia. Manau labai sunku turėti kažkokią vieną idėją ir ją skleisti visuose savo darbuose, netampant nuobodžiu pačiam sau ir kitiems. Tos žinutės nuolat skiriasi, o kartais jų išvis nėra. Fotografuoti – tai ne rašyti knygą!
Ačiū už pokalbį!
Roko Darulio kūrybą galite pamatyti čia.
Erika Vyšniauskaitė
