„Elfų teatras“ gruodžio 23d. 18 val. kviečia visus mažus ir didelius į kalėdinį spektaklį pagal Bill Majeski pjesę „Kalėdinės atostogos Havajuose arba gelbėkime Kalėdas kartu!“
Kalėdinė katastrofa jau čia pat! Kalėdų Senelis – labai nusiminęs, nes vaikučiai pamiršo, kaip iš tikrųjų yra švenčiamos Kalėdos. Jie neberašo laiškų – jie laukia tik dovanų…
Taigi, Kalėdu Senelis visam laikui išvyksta į Havajus!
Elfai reikalauja atostogų …
Nejaugi Kalėdų daugiau nebebus…
Tik Jūs galite išgelbėti Kalėdas. Parašykite Kalėdų Seneliui laišką. Parašykite, ką Jums reiškia Kalėdos. Ateikite į Elfų teatrą ir išgelbėkime Kalėdas kartu. Nedelskite, iki Kalėdų liko labai nedaug laiko!
Kalbamės su spektaklio režisiere Alicia Gian (JAV):
Kodėl pasirinkote būtent šią pjesę, juk yra daug gražių vaikiškų pasakų, kurios paprastos ir suprantamos net patiems mažiausiems?
Mūsų pasirinkta pjesė, manau, irgi yra graži pasaka. Mums labai patiko ši keista linksma istorija. Taip ir šis spektaklis, ši pasaka skirta šiek tiek didesniems vaikučiams. Kuriant vaikams visada reikia galvoti, kokio amžiaus žiūrovams bus skirtas spektaklis. Esu įsitikinusi, kad neįmanoma sukurti spektaklio, kuris vienodai būtų įdomus ir aktualus keturmečiui ir, pavyzdžiui, aštuonmečiui ar dešimtmečiui. Jie žaidžia kitaip, jie mokosi kitaip, jų „pasakos“ skirtingos ir negali būti vienodos.
Šiame spektaklyje įžvelgiama socialinė potekstė – emigracijos problema. Ar manote, jog ji turi tam tikros įtakos kuriant ir puoselėjant šeimos vertybes? Ar pritariate posakiui – „Visur gerai, bet namie geriausia“?
Pasakysiu atvirai, kad apie „emigracijos problemą“ mes negalvojome. Bill Majeski pjesėje trys elfai pasirodo tik viename epizode, bet rašant inscenizaciją tie trys „keisti padarėliai“ mums pasirodė labai juokingi, todėl jiems parašėmė „didesnį“ vaidmenį. Jų tėvynė yra kažkur Italijoje, kažkokiame Juodajame miške, tą mišką jie vadina tėvyne ir ten turi draugą stirniuką Bembį, kuris švenčia gimtadienį. Senelis jų neišleidžia į tėvynę, nes elfams reikia gaminti vaikams žaislus, nes Kalėdos artėja, bet jie nori aplankyti savo draugą Bembį. Dar jie nori daugiau limonado pertraukėlių. Kalėdų Senelis nesutinka, todėl jie grasina ne išvykti, bet emigruoti. Mums pasirodė juokinga, kad elfai grasina emigracija. Žinoma, kad suaugę į tą žodį žvelgia kitaip. Gal jiems tas Juodasis miškas asocijuojasi su Anglija, Airija, kuriose vargsta daugybė imigrantų iš Lietuvos. Ir jie, žinoma, ten atsidūrė ne dėlto, kad jiems per mažai „limonado pertraukėlių“…
Aš pati esu emigrantė ir tikrai sutinku su teiginiu, kad „visur gerai, bet namie geriausia“. Bet žmonės patys daro sprendimus, patys „kuria namus“, jie atsiduria ten, kur galvoja, kad turi būti.
Emigracija nėra blogai daugeliu atveju. Emigracija blogai tik tada, jei vaikai negali būti su savo tėvais.
Ar tikrai tikite, jog vaikai Kalėdų senelio laukia tik dėl dovanų?
O jūs dėl ko laukiate Kalėdų Senelio? (juokiasi) Kalėdų Senelis yra tam, kad atneštų dovaną, dovana tai yra dėmesys, dovanas Kalėdų Seneliui, ne paslaptis, perduoda tėvai, vaikai kartu su tėvais mokinasi eilėraštį, puošia eglutę, stengiasi būti geri ir nusipelno dovanos, dėmesio. Šitas žaidimas ir yra šv. Kalėdos .
Statydami šį spektaklį nebijojote griežto vaikų vertinimo, juk pamokymų, samprotavimų jiems pakanka ir iš mūsų suaugusiųjų?
Šiame spektaklyje mes norim pasakyti, – padaryk dovaną kitam ir pats būsi apdovanotas.
Mes kalbame apie blogai besielgiančius vaikus – nemandagius ir savanaudžius, bet į teatrą ateina tik geri vaikai, todėl mes kartu su mažaisiais žiūrovais šiek tiek pasijuiokiam iš tų, kurie nemoka pasakyti ačiū. Salėje sėdintys vaikai tikrai nemano, kad čia kalbama apie juos, jie juk moka pasakyti ačiū.
O suaugusių pamokymų ir samprotavimų niekada nebus per daug. Jų gali būti tik per mažai. Su vaikais reikia žaisti ir juos mokyti, o vaikai mokinasi žaisdami.
Sakykikite, kai statėte šį spektaklį ar prisiminėte savo vaikystė Kalėdas? Apie kokį reikšmingą įvykį galėtumėte papasakoti?
Tai, žinoma. Nuolat prisimenu Kalėdas iš vaikystės. Aš buvau kalėdinių eglučių fanatikė. Visuose kambariuose papuošdavau po vieną eglutę ar bent jau eglutės šaką. Ir, beje, mūsų namo rūsyje ir dabar sunku apsisukti, nes pilna kalėdinių dekoracijų – griliandų, statulėlių ir kitokio „kalėdinio rekvizito“.
Amerikiečiai mėgsta ne tik dideles mašinas, bet ir dideles Kalėdas (juokiasi).
Spektaklį režisavote kartu su vyru Mariumi Mačiuliu. Kodėl ne viena? 2 kultūros susijungė į vieną bendrą?
Spektaklį režisavau su vyru, nes esam viena komanda, antra – taip įdomiau ir linksmiau gyvent, trečia – toks mūsų darbas ir mes norim vaidinti bei kurti spektaklius. Pabandėme tai padaryti kartu ir mums neblogai pasisekė. Tikiuosi, kad žiūrovas irgi taip galvos (juokiasi).
Apibūdinkite: Vaikas – žiūrovas Lietuvoje ir vaikas – žiūrovas Amerikoje.
Vaikai visur vienodi, tik jų „kalėdų seneliai“ turi skirtingus vardus.
Ką norėtumėte palinkėti ateinančiais metais mažająm žiūrovui?
Mažajam žiūrovui norėčiau plinkėti skanaus karšto šokolado per šv. Kalėdas!