Išėjo ir dingo. Tokių Lietuvoje šimtai. Vieni atsiranda, kiti randami mirę, treti lyg išgaruoja nuo žemės paviršiaus, nepalikę apie save jokių žinių.
Žadėjo sugrįžti
Bene pusė Lietuvos jau daugiau kaip savaitę ieško iš namų išėjusios ir iki šiol negrįžusios kaunietės Gabijos Ingridos Boguševičiūtės. 22-ejų mergina iš namų išėjo sausio 13 d. apie 19 val. Su savimi mergina pasiėmė tik rankinę ir asmens tapatybės kortelę. Į parduotuvę išėjusiai mamai ji paliko raštelį: „Turiu reikalų, grįšiu apie 23 valandą”, tačiau negrįžo nei tą vakarą, nei vėliau.
Merginos brolis Arminas Boguševičius teigia, kad Gabija niekada nebuvo ilgiau dingusi iš namų. Pareiginga mergina namiškiams apie save pranešdavo, jei net vėluodavo pusvalandį.
Ieškodamas sesers A.Boguševičius kreipėsi į žiniasklaidos priemones ir socialiniame tinklalapyje „Facebook” sukūrė grupę „Missing sister”. Jo pagalbos šauksmas išverstas į dešimtį užsienio kalbų.
Plakatai su merginos atvaizdu iškabinti daugelyje Kauno vietų, ketvirtadienį Gabijos ieškojo net parasparnių klubo nariai, tačiau viskas veltui, apie merginos buvimo vietą jokių žinių nėra, o gauti pranešimai, kad ją matė tai viename, tai kitame mieste, nepasitvirtino, kaip ir internete pasipylusios save vadinančių ekstrasensais spėlionės, kad mergina uždaryta rūsyje, kad jos kūno reikia ieškoti po ledu netoli Kauno IX forto ir panašiai.
Šiandien savanoriai ir šauliai ieškodami merginos šukuos Kauno apylinkių miškus.
Galvos skausmas – nepilnamečiai
Tokių kaip Gabija Lietuvoje – ne vienas šimtas. Pasak Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Asmenų paieškos skyriaus viršininko Artūro Maculevičiaus, vien sostinėje šiuo metu ieškoma 44 be žinios dingusių asmenų, iš jų net 13 nepilnamečių.
Būtent nepilnamečiai, jo teigimu, policijai kelia didžiausią galvos skausmą – susipyksta su artimaisiais, kur nors „užgastroliuoja” ir dingsta iš namų. Susijaudinę artimieji kreipiasi į policiją, skelbiama jų paieška, žmonės ieško, dirba, o jie lyg niekur nieko išsilakstę grįžta namo.
Vis dėlto, Dingusių žmonių šeimų paramos centro vadovės Onos Gustienės teigimu, ir vaikai, dažniausiai paaugliai, dingsta taip, kad jų nesugeba niekas surasti.
„Išvažiuoja paauglys pas močiutę, gyvenančią už 10–15 km, ir prapuola. Išėjo penkiolikametis iš namų, palikęs raštelį, kad grįš 21 val., ir dingsta. Negauname apie juos jokių žinių”, – savo patirtimi dalijosi O.Gustienė.
Kur likimas nubloškia tokius paauglius, neaišku.
Kiek paprasčiau su dingusiomis merginomis, neretai nepilnametės pradeda dirbti prostitutėmis ir galiausiai patenka į nusikalstamos grupuotės, prekiaujančios žmonėmis, pinkles ir parduodamos į viešnamius užsienyje.
Seksualumas propaguojamas
O.Gustienės teigimu, prekybos žmonėmis verslas Lietuvoje klesti jau seniai. Pastaraisiais metais, Lietuvai išgyvenant ekonominę krizę, prekybos žmonėmis atvejų dar padaugėjo.
„Dėl to kalta ir žiniasklaida, propaguojanti seksualumą. Pažiūrėkite tuos visokius žurnalus, televiziją, kas peršama vaikams: turi būti seksualus, o jei toks nesi, tu nemadingas. Viskas nuo to ir prasideda”, – kalbėjo Dingusių žmonių šeimų paramos centro vadovė.
Seksualumo propagavimas ir jo demonstravimas, pasak O Gustienės, atveda prie prostitucijos, o nuo jos iki prekybos žmonėmis – tik vienas mažas žingsnis. „Kiekviena prostitutė turi vadinamąjį stogą, savo sąvadautoją, kuriam atiduoda dalį atlyginimo”, – kalbėjo ji.
Taip mergina ar moteris tampa priklausoma nuo savo „saugotojo”, kuris, pasinaudojęs proga ir įgytu pasitikėjimu, perparduoda ją į užsienio viešnamius.
O.Gustienė sakė, jog panašių istorijų jos vadovavimo centrui praktikoje buvo ne viena, tačiau dažniausiai merginai atsiradus, tikrosios jos dingimo istorijos centro darbuotojai nesužino.
„Prisimenu vieną atvejį – dingo jauna mergina. Jos mama įtarė, kad ji galėjo būti parduota į viešnamį Izraelyje. Beldėmės į šios šalies ambasados duris, ieškojome jos visais įmanomais būdais, ta moteris pas mus mėnesių mėnesius sėdėjo. Bet kai mergina buvo rasta, jos mama, pamačiusi mus, į kitą kelio pusę perbėgdavo”, – pasakojo Dingusių žmonių šeimų paramos centro vadovė.
Ji dėl to sako visai neįsižeidžianti – tiek nerimo ir skausmo iškentusi moteris paprasčiausiai norėjo kuo greičiau pamiršti visą patirtą košmarą.
Sąmojingas dingimas
„Į mūsų centrą dažniausiai žmonės kreipiasi tada, kai nusivilia valstybinių institucijų darbu, tačiau kuo baigiasi dingusių žmonių istorijos, sužinome retai. Bet tai mūsų nelabai ir domina, mes turime užtektinai darbo, todėl patys žmonėms į akis nelendame, pasitenkiname ir atsakymais elektroniniu paštu: „ačiū, atsirado”, „ačiū, grįžo, nebeieškokite”, – kalbėjo O.Gustienė.
Tikrosios dingimo priežasties ji nesužinojo ir merginos, kurios buvo ieškota net 11 metų, istorijoje. „Jauna mergina išvyko į Londoną studijuoti, žinojome, kad išsilaikė egzaminus, kad nuvyko į Londono oro uostą, o ten jos pėdsakai dingo. Ieškojome visur, tačiau viskas buvo veltui”, – pasakojo Dingusių žmonių šeimų paramos centro vadovė.
Pražuvėlė atsirado po 11 metų. Pasirodo, visą tą laiką ji gyveno netoli Londono, tačiau apie save nesiteikė pranešti Lietuvoje gyvenantiems artimiesiems. Kodėl ji taip padarė, O.Gustienė nežino, ji ir jos artimieji nepanoro apie tai kalbėti.
„Kartais žmonės sąmoningai dingsta, – teigė O.Gustienė ir papasakojo dar vieną istoriją: – Dingo 20 metų mergina, tėvai ant kojų sukėlė policiją, kreipėsi ir į mus, ieškojome visais įmanomais būdais, o po dviejų mėnesių dingusioji atsirado. Pasirodo, kad toje šeimoje buvo kažkas ne taip, mergina išėjo iš namų, kažkur du mėnesius gyveno, paskui persigalvojo, nusprendė grįžti namo ir susitaikyti su artimaisiais.”
Kaltas abejingumas
Kaip teigia statistika, apie 70 proc. dingusių be žinios anksčiau ar vėliau yra surandami, vieni gyvi, kiti mirę. O.Gustienė įsitikinusi, kad šis skaičius būtų kitoks, jei tie, kurie turi ieškoti žmonių, į savo darbą žiūrėtų kitomis akimis.
„Tie mūsų operatyvininkai yra visiškai neoperatyvūs. Jiems dingę žmonės yra kasdienis darbas ir jiems širdies dėl dingusiųjų neskauda. Jie dirba tik dėl paukštuko, o jį, kaip žinome, galima padėti visaip”, – kalbėjo O.Gustienė.
Ji neabejoja, kad dėl savo dingimo kalti ir patys žmonės, ypač išvažiuojantys gyventi ir dirbti užsienyje. Bendraudama su tokių asmenų artimaisiais, O.Gustienė įsitikino, kad dirbti į užsienį mūsų jaunimas išvažiuoja dažnai žinodamas tik draugo, kuris jį kviečia, mobilųjį telefoną.
„Nei adreso, kur gyvens, nei duomenų, kur dirbs, jie artimiesiems nepalieka. O paskui draugo telefonas išjungtas, jo išjungtas ir ieškok adatos šieno kupetoje”, – patirtimi dalijosi Dingusių žmonių šeimų paramos centro vadovė.
Jos teigimu, ieškoti žmonių labai padeda privatūs detektyvai. Tai žmonės, anksčiau dirbę policijoje, žinantys šio darbo specifiką, metodus, pažįstantys gaujas, užsiimančias žmonių prekyba, ar nusikalsti linkusius asmenis.
„Jie turi galimybių ieškoti žmonių ir jų ieško. Jie dirba žmogui, o ne dėl pliusiuko”, – sakė O.Gustienė.
Ekstrasensai nepadeda
Vienas tokių žmonių – Vladislavas Semeniukas, buvęs policijos pareigūnas, dabar jau beveik dešimt metų dirbantis privačiu detektyvu ir padedantis dingusių be žinios artimiesiems.
„Dirbame, kaip sugebame, ieškome pagalbininkų, skelbiame informaciją internete ir laukiame, gal atsilieps žmonės, dingusį asmenį matę paskutiniai. Gal galėtume padaryti ir ką nors daugiau, bet mums neleidžia įstatymai – negalime atlikti procesinių veiksmų, negalime vykdyti operatyvinės veiklos”, – dienraščiui kabėjo privatus detektyvas.
Pasak V.Semeniuko, net gavus informacijos, kad žmogus yra neteisėtai įkalintas, jie patys nieko daryti negali. Tenka su turima informacija kreiptis į policijos pareigūnus, tačiau šie ne visada tinkamai į ją reaguoja.
V.Semeniuko teigimu, per savaitę jis sulaukia dviejų trijų žmonių prašymų surasti dingusį žmogų. Ar jie randami? „Sakyčiau, pusė per pusę”, – atsakė privatus detektyvas.
Gal šis procentas ir būtų didesnis, jei dingusiojo draugai daugiau padėtų. „Artimieji bendrauja, suteikia visą įmanomą informaciją, o štai draugai, pažįstami, kurie tą asmenį matė paskutiniai, tyli. Matyt, jie tam turi svarių priežasčių, gal juos siejo narkotikai, gal dar kas nors. Galime tik spėlioti”, – kalbėjo V.Semeniukas.
Anot privataus detektyvo, ieškodami dingusio žmogaus jo artimieji pagalbos kreipiasi ir į ekstrasensus, tačiau jam dar neteko susidurti su atveju, kai šie būtų nurodę tikslią žmogaus buvimo vietą.
„Gal todėl, kad ekstrasensai jau būna paskutinė stadija, į juos kreipiamasi tik po mėnesio ar dviejų nuo žmogaus dingimo. Jei jų pagalbos būtų prašoma, taip sakant, einant karštais pėdsakais, gal jie ir padėtų. Tačiau žmogui to nepaaiškinsi, jis nori išbandyti viską ir ekstrasensai jiems tampa paskutine viltimi ieškant dingusių artimųjų”, – kalbėjo privatus detektyvas.
Motina vilties neprarado ir po 16 metų
O.Gustienė Dingusių žmonių šeimų paramos centrą įkūrė po nesėkmingų savo dukters Aušros Gustaitės (nuotr.) paieškų.
Jos vienturtė duktė A.Gustaitė (g. 1966 m.) dingo 1994 m. vasarą Zakopanėje Lenkijoje. Žinoma, kad mergina viena su kuprine ant pečių išvyko į Zakopanę, kur, kaip turistė, ketino lipti į Tatrų kalnus.
Ar ji į juos užlipo, nežinoma. A.Gustaitė dingo ir jos niekas neranda iki šiol. Praėjo šešiolika metų, tačiau motina dar nepraranda vilties rasti dukrą.
„Dabar atsirado minčių, kad mano duktė gali būti praradusi atmintį ir todėl negali komunikuoti, atsiliepti. Įdedu A.Gustaitės nuotraukas, darytas maždaug prieš 20 metų, ir maloniai prašau visų neabejingų žmonių pagalbos. Nežinau net šalies, kur ji galėtų būti, bet gal kas pažįsta apie 40 metų moterį be atminties Lenkijoje, Slovakijoje, Čekijoje ar aplinkiniuose regionuose, tad maloniai prašyčiau pranešti. O gal įvyks STEBUKLAS. Gal grįš mano Aušra. Aš tikiu stebuklu ir JO laukiu. Laukiu ir iš širdies dėkoju už bet kokią žinutę”, – rašo O.Gustienė populiariame socialiniame tinklalapyje „Facebook”.
Tikslios statistikos nėra
Lietuvoje kasmet be žinios dingsta apie 1 tūkst. žmonių, tačiau tikslios statistikos nėra.
Lietuvai įstojus į ES ir Šengeno erdvę, kai beveik nebeliko sienų kirtimo kontrolės, tapo ypač sunku patikrinti, kas, kur ir kada išvyko.
Dažnai nutinka taip, kad asmuo dingo, tačiau neskelbiama net jo paieška. Žmogus dingusiu laikomas tuomet, kai tai padaryti nusprendžia jo artimieji, o tai būna labai įvairiai: vieni, žinodami, kad jų šeimos narys negrįžta jau pusdienį, suskumba tai padaryti, kiti jo nepasigenda mėnesiais.
Tam, kad būtų skelbiama paieška, artimieji privalo kreiptis į policijos pareigūnus, kurie renka informaciją apie dingusius asmenis, įdeda jų fotografijas į įvairias duomenų bazes.
Pasak Dingusių žmonių šeimų paramos centro vadovės O.Gustienės, dingusiųjų paieška būtų daug efektyvesnė, jei pareigūnai į šią problemą žiūrėtų rimčiau. „Žinau atvejų, kai dingusysis palaidotas kaip neatpažintas, nors jo kišenėje buvo pasas”, – sakė ji.
Asta Kuznecovaitė
