Kelionė į Maroką – vasariška žiema ir tobula kava (I dalis)

Kai Lietuvoje kaulus laužo žiemos speigai, o piniginėje švilpauja šiauriniai vėjai, tikrai pradedi galvoti apie keliones ten, kur metų laikas vienas – vasara.

Būtent tokios mintys sukosi Laikas.lt redakcijai galvoje ir turėdami kelionių konsultantą Makalių ir jo naudingus straipsnius, išvyko į pigią ir įspūdingą dešimties dienų kelionę – saulėtąjį Maroką. Ir Jums parvežė lauktuvių – straipsnių apie Maroką, kurie, tikimės, padės ketinantiems ten keliauti. Tad mažiau kalbų, daugiau informacijos. Važiuojam…

Lėktuvai ir lėktuvų bilietai

Sausio 19- osios ankstyvą rytą išskridome iš Kauno į miniatiūrinį Diuseldorfo oro uostą, kuriame palaukę keletą valandų pagaliau įsėdome į „Ryanair“ lėktuvą ir nuskridome į miestą, kuriame žieminių paltų nereikia – Marakešą.

Smalsiausiems iškart išduodame (ne)paslaptį, kad atgal skridome per Frankfurtą, o bilietas vienam žmogui pirmyn atgal kainavo 240 Lt plius kreditinės kortelės mokesčiai, kurie priklauso nuo perkančiojo. Kiekvienas asmuo kelionėje planavo išleisti plius minus 700 Lt, šis planas įgyvendintas su kaupu, parsivežant ne tik krūvą gerų emocijų, bet ir lauktuvių.

Maršrutas, planas arba plano nėra

Prieš pat kelionę neplanavome jokio konkretaus maršruto, viešbutį užsisakėme tik pirmai nakčiai Marakeše, nes į jį turėjome atskristi pakankamai vėlai. Maršrutas buvo abstraktus – būtų gerai nuvažiuoti į dykumą, būtų neblogai išsinuomoti mašiną, o ir vandenynas traukia.

Bet viską palikome Maroko valiai ir toks „planavimas“ pasiteisino su kaupu, nes nieko nėra geriau, kaip ryte gerti tobulą marokietišką kavą su traškiu kruasanu ir išsimaudžius šiltame vandenyne pradėti galvoti, o kurgi šiandien mums važiuoti ir nakvoti. Arba kitaip – „atsipūskim“ ir pasimėgaukim šalies gyvenimu, o ne lėkimu ir bandymu pamatyti kaip galima daugiau. Nes gerai pažinti Maroką per dešimt dienų neįmanoma. Tu gali jį nebent pauostyti, apšniukštinėti, susidaryti bendrą įspūdį, kurį užtvirtini kitose ir ilgesnėse kelionėse. Todėl tie, kurie ruošėsi komentuoti, kad ką jūs čia rašot apie Maroką pabuvę ten vos porą savaičių, iškart atsakome – nesiekiame parašyti „Long travel“ tipo straipsnių.

Pirma diena arba kur pažvelgsi visi „hallo“

Jei esate matę filmą apie lūšnynų milijonierių ir dar tuziną panašių, sveikinam – jūs pačiam veiksme! Išlipę iš lėktuvo pamatote ne ką kitą, bet palmes, kaktusus ir visą kitą keistai peraugusią augmeniją ir, žinoma, vietinius… O vietiniai – prakaulūs, gan aukšti, apsivilkę tamsius drabužius, kepurytės ir kviečiantys pasinaudoti pirmuoju „geru pasiūlymu“ TIK JUMS.

Turime sąžiningai pastebėti, jog taksi paslaugas afrikiečiai parduoda dar „brutaliau“ už iš užsieniečių lupikaujantys lietuviai. Juodajame žemyne permoki už viską ir daug (nebent moki derėtis). Atsisakę viliojančio pasiūlymo, ramiai sėdame į „europietišką“ autobusą ir judame Marakešo link (autobuso kaina asmeniui – 20 DHM, t.y. apie 2 eurus).

Kadangi nežinojome, kur išlipti, tik faktą, kad mums reikia senamiesčio – tad vieta, kur žmonių daugiausia, pasirodė ypač tinkama pirmai pažinčiai su Marakešu.

Prisipažįstam – pirmas įspūdis išties vertas kelionės – daugybė žmonių, kurie kažką siūlo, tampo už rankovių, rėkauja, prie tavęs pripuola mažos mergaitės su bandelėmis, kurias turi pirkti (arba ne). Jei eisite į pagrindinę aikštę, kiekvienas šviežių sulčių baro prekeivis jus kvies, tad geriausia, jei nenorite nieko pirkti – tiesiog nesidairyti. Nors ir šviežiai spaustų sulčių stiklinė – tik vienas litas, tad kodėl ne?

Apelsinai pigūs todėl, kad jų auga visur, o prinokę jie mėtosi ant žemės „niekam nereikalingi“ ir nebent turistas sugalvoja jų pasiimti. Ir dar – tai ne šiaip apelsinai – tai tikros „bombos“, kuriuos lupant sultys tiesiog trykšte trykšta, o skonis dieviškas.

Berniukai „pupuliukai“

Apelsinai apelsinams, tačiau mūsų komanda nusprendė susirasti viešbutį, kuris buvo užsakytas internetu. Ir šioje vietoje supratome savo klaidą ir oro uoste taksisto pasakytus žodžius – viešbučius pagal adresą Marakeše surasti beveik neįmanoma. Netikėjom mes juo, manėm, tik pinigų nulupti nori…Ech, tas lietuvaičių nepatiklumas, kuris mums kainavo gerą valandą ieškojimo po ne pačias maloniausias Marakešo vietos. Ir rezultato jokio, tik aplink besispiečiantys vaikai su pagalbos pasiūlymais.

Labiausiai įstrigęs faktas – tai Marakešo eismas. Gatvelės ten mažytės ir jose telpa ne tik turgaus prekeiviai, pėstieji, bet ir įvairios transporto priemonės: dviračiai, motoroleriai, asilų kinkiniai…Vienintelė taisyklė – turi pypinti ir daug. Keista, tačiau sužeistų ar partrenktų neteko pamatyti.

Grupėje esančias merginas labiausiai bandė sužavėti ne tik suaugę marokiečiai, bet maži vaikinukai, kuriems neduotum ir 12-os metų. O nuo jų oru siunčiamų bučinukų gali ir supykinti (nesinori jaustis pedofilais). Kiek teko girdėti, tokius jaunus berniukus ypač „mėgsta“ pagyvenusios užsienietės.

Šalta rytinė romantika vonioje

Tad viešbutis šiaip ne taip rastas, aplinka ypač marokietiška – milijonai pagalvėlių, užuolaidų, lovos – čiužiniai ant žemės. Vietoj durų – užuolaidėlės. Ryte – šaltas dušas, kuris lydės mus iki kelionės pabaigos (netikėkite, jei sako, kad viešbutyje bus karštas dušas, patikrinkite patys).

Vėliau viešbučio darbuotojas nuveda mus iki gražaus restorano ant stogo vakarienės, kuri paliko gerą pirmą įspūdį. Tačiau tokie restoranai daugiau skirti turistams, tad jei norite pajusti tikrą marokietišką virtuvę – nepabijokite apsilankyti mažiau turistų apsėstose vietose. Marakeše tokių mažiau, tačiau nedideliuose miestuose – apstu.

Beje, užbėgame kelionei už akių ir patariame, kad jei nebijote likti „ant ledo“, viešbučio patariame ieškoti vietoje, Marakeše jų tikrai daug, o ir pasistengus centre galima rasti už 6 eurus žmogui (aišku, ne rojaus sodai, bet kam tas rojus vienai nakčiai). O šiaip – 10 eurų žmogui už naktį yra visiškai normali ir žema kaina turistų nusėstame Marakeše.

Lankytinos vietos Marakeše

Kadangi turistinės atrakcijos, kaip kad muziejai ir sodai, mūsų pernelyg netraukė, jų ir nelankėme, tačiau smalsiausieji Marakeše gali aplankyti šias vietas:

Djemaa el Fna aikštė, kurioje galite rasti viską ir joje tikrai verta apsilankyti norint patirti tikrąjį Maroko šurmulį.

Jardin Majorelle botanikos sodai, kurių teritorijoje yra Marakešo islamo meno muziejus, kur eksponuojama asmeninė dizaineriui Yves Saint Laurentui priklausanti šiaurės Afrikos tekstilės kolekcija, keramikos dirbiniai ir Mažorelio paveikslai.

Palais de la Bahia – rūmai, pastatyti keturioms Didžiojo vizirio žmonoms ir 24 sugulovėms. Vizirių rūmai, kurie yra tikrai išskirtinis marokietiškos architektūros ir dekoracijų pavyzdys.

Koutubia mečetė – didžiausi musulmonų maldos namai Karakeše.

Nepaminėjome ir kitų gražių vietų, kaip kad turgus, mažos gatvelės ir visa kita, geriausiai atrandama klaidžiojant po miestą.

P.S vos nepamiršome parašyti, koks oras Maroke būna žiemą, nes žiema ir ten egzistuoja. Tačiau tikrai ne tokia kaip Lietuvoje. Sausio mėnesį dieną laisvai galite vaikščioti su lengva suknele, tik vakarais atšala taip, kad reikia tikrai storo megztinio. Tačiau prie vandenyno oras nuostabus – galite laisvai maudytis ir degintis… tik atsargiai, nes saulė lieka saulė ir gauti vėžio įdegį labai paprasta, bet nenaudinga.

Antrą pasakojimo dalį rasite čia.