Kai pirmasis romanas debiutuoja taip sėkmingai, kaip nutiko 2009 m. išleistam Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“, antrojo – „Silva rerum II“ – pasirodymas tampa dar reikšmingesniu įvykiu.
Dabar jau įdomu ne tik sužinoti, kaip autorė susidoroja su nelengvu istorinio romano žanru, kaip kuria baroko Lietuvos aplinką: knieti patikrinti, ar ir antras romanas bus toks patrauklus, ar neapvils, kuo jis panašus į „Silva rerum“ ir kuo nuo jo skiriasi (beje, neabejotinai tiksliau abi „Silvas“ būtų vadinti to paties romano dviem tomais, juolab kad tai pavadinimu sufleruoja autorė).
Akivaizdu, kad šį kartą vadinamasis antrosios knygos sindromas nesuveikė, ir antroji „Silva“ nė kiek nenusileidžia pirmajai. Viename interviu autorė sakė, kad sumanymas parašyti „Silva rerum II“ – papasakoti apie Šiaurės karo ir maro nualintą, apiplėštą, sugriautą Vilnių, apie miesto didžiojo nuosmukio pradžią dramatiškais 1707 – 1710 metais – yra sena jos svajonė, ir kad antrosios „Silvos“ siužetinės linijos užsimezgė anksčiau negu pirmosios.
Pirmas tomas – tarsi įžanga
Šia prasme pirmasis tomas yra tarsi įžanga į tolesnius įvykius, supažindinimas su herojais ir veiksmo aplinka, įvesdinimas į ryškią istorinę epochą: lietuviškąjį Baroką, iš pradžių pristatant ištaigingiausią, dekadanso ir pertekliaus kupiną jo laikotarpį. Kitaip tariant, savotiškas prequel, kaip kokioje nors George’o Lucaso „Žvaigždžių karų“ epopėjoje.
Pakalbėkime apie abiejų „Silvų“ panašumus. Pirmiausias ir ryškiausias iš jų yra tas pats iškart atpažįstamas, individualus K. Sabaliauskaitės stilius – takaus, daugialypio, sumaniai pinamo šecherezadiško pasakojimo kerai, ilgi, bangomis plaukiantys sakiniai, kartais net ištįstantys į pastraipas, apkibę palyginimų, epitetų, pastebėjimų kekėmis, blykstelintys archajiškais, žargoniniais ar kitakalbiais žodžiais, nenutraukiami tiesioginės kalbos intarpų, sklandžiai apsakantys ir herojų mintis, ir veiksmus, ir viską, kas juos supa, kai ką elegantiškai nutylintys, kai ką – pabrėžtinai pakartojantys. Atpažįstamas romano laikas ir vieta – viskas vyksta ten pat, kaip „Silvoje rerum“, taigi daugiausia Vilniuje ir Žemaitijoje, Milkantų dvarelyje, ir nors gerokai vėliau, po keturiasdešimties metų, bet vis dar tais pačiais Baroko laikais. Ano romano veikėjai, dvyniai Uršulė ir Kazimieras Norvaišos, kuriuos palikome jiems įžengus į suaugusiųjų gyvenimą – pirmajai ištekėjus už aistringo Jono Kirdėjaus Bironto, antrajam ne šiaip sau išvykus į svetimus kraštus (santuoka ir tolima kelionė – dvilypė tobula romano pabaiga, tinkama herojinėms istorijoms vainikuoti) – vienaip ar kitaip pasirodys ir šiame romane.
Protingi romanai
Romanus sieja dar vienas, sunkiau nusakomas ypatumas. Prireikus apibūdinti abi „Silvas“ vienu žodžiu, iš daugelio galvon ateinančių epitetų, skaudama širdimi atmetusi kitus, išrinkčiau tokį: tai protingi romanai. Protingo, išsilavinusio, gerai aprašomus dalykus išmanančio ir dėl to laisvai bei elegantiškai kalbančio autoriaus kūriniai. Maža to, jie savotiškai daugiasluoksniai: galima visai lengvai perskaityti šias knygas dėl įdomaus siužeto, veikėjų, istorinių detalių, pagaliau dėl gryniausios pasakojimo magijos; bet norintiesiems pasigilinti autorė suteikia progų pažaisti – atpažinti aprašomojo laikotarpio meno, muzikos, filosofijos detales, įžvelgti paraleles ar motyvus iš kitų kultūros faktų, kaip antai pirmojoje „Silvoje“ sodo Milkantuose veisimas mena žemiškosios Arkadijos kūrimo siekius ir to meto sodininkystės principus. Ne mažiau įdomūs ir pasivaikščiojimai po dabarties Vilnių su romanu rankoje, ieškant išlikusių ir pradingusių paminklų.
Bet tai ne viskas. Vienas iš svarbiausių kriterijų, pagal kuriuos galima atpažinti gerą knygą, yra ją skaitant atsirandantis pojūtis, kad autorius savo sukurtame pasaulyje yra šeimininkas ir valdovas, kad apie savo veikėjus ir jų gyvenimus žino viską, nors nebūtinai viską mums sako. Autorė sukuria sodrią barokinę atmosferą, bet tam nepakanka tik „įsodinti“ herojus į konkretų istorijos laikotarpį ir juos apginkluoti tam laikui būdingais atributais; ši atmosfera – laiko dvasia? – persmelkia veikėjų charakterius, jų veiksmų motyvus, jos vidinė logika kreipia siužeto raidą, lemia rašymo stilių. Ir tai daroma taip užtikrintai, kad visai nesinori knebinėtis, knygoje ieškant faktinių ar stilistinių netikslumų: pernelyg stiprus įsitikinimas, kad net radus jų nesinorėtų nei pastebėti, nei taisyti, nes jie patys jau būtų virtę sukurtojo pasaulio dalimi ir romane atskleidžiamai tikrovei tapę svarbesni už „tikslumus“. Skaitant K. Sabaliauskaitės romanus apie XVII ir XVIII a. Vilnių, jos išmone dažnai knieti tikėti nė kiek ne mažiau negu istorikų įrodytais ir patikrintais faktais.
Patikimas vedlys
Šis autoriaus kaip patikimo vedlio jo sukurtame pasaulyje jausmas skaitant antrąjį „Silva rerum“ yra dar stipresnis. Jei pirmajame romane ir pasitaikė palaidžiau supintų siužeto gijų (pavyzdžiui, galima buvo labiau išryškinti tiek slėpto mįslingojo Radvilų dokumento svarbą, geriau paaiškinti, kodėl jis galėjo pridaryti tiek bėdų), tai antrajame jau visos gijos gula standžiu, iškiliu ornamentu, kurio visuma atskleidžia iš pirmo žvilgsnio nesuprantamus pavienius įvykius, paaiškina paslaptingus veikėjų poelgius ir net užbaigia istorijas, atsivejančias iš pirmojo romano. Įtampos siužetui suteikia pabaigoje netikėtai išaiškėjanti Sebastiano Bironto siužetinė linija (nesusilaikysiu nepridūrusi, kad šio herojaus paveiksle, ir ypač varde, norisi įžvelgti vieną iš autorės mėgstamų kultūrinio žaidimo užuominų – aliuziją į lemties paženklintą pražuvėlį Sebastianą Flaitą Evelyno Waugh romane „Sugrįžimas į Braidshedą“).
Romano herojams iš esmės lieka pasirinkti, kaip priimti jiems skirtus išbandymus. Dvasios pergalę pasiekia tie, kurie, kaip Uršulė Birontienė, suvokia esą savos lemties įkaitai: „…kaip tu, Jonai, gimei savo luome, taip mes savajam – ir niekas mūsų irgi neklausė; mūsų kilmė – tai ne tik privilegijos, bet ir sunki pareigos našta; tokia tad pasaulio tvarka, galbūt mes teturim tam planui paklusti, ir tiek, galbūt mūsų pareiga tėra saugoti garbę <...>; o galbūt mūsų vienintelė paskirtis ir yra, kad tokie kaip tu mūsų nekęstų“ (p. 287).