recenzija
Rolando Kazlo spektaklis „Tankumyne” sukurtas pagal japonų rašytojo R. Akutagawos novelę, kurioje 7 veikėjai detaliai pasakoja ką kiekvienas žino apie nužudymą. 7 visiškai skirtingos istorijos. Režisierius į šį kūrinį pažvelgė itin savitai, pateikdamas savo matymą. Buvo atsisakyta japoniškosios kultūros fragmentų ir pasirinktas stilius artimas film noir, kuriam būdinga mistika, kontrasto pagrindu sukurta aplinka, žavios merginos ir skrybelėti gangsteriai.
Ar gali vienoje scenoje tilpti mokslas ir menas, muzika ir šviesa, kosmosas ir gyvi žmonės? Pasirodo – kuo puikiausiai. Tai įrodė visai neseniai Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje pristatatytas spektaklis visai šeimai „Kosmosas+“.
Rašau ne apie filmą, kurį jau mačiau, bet, kurį labai noriu pamatyti. Tai filmas „Pėdsakai“ („Tracks“), kuriame vaidina mano numylėtinė Mia Wasikowska ir sparčiai kylantis aktorius Adamas Driveris.
Lietuvių literatūroje detektyvas – retenybė, todėl Dano Sėlio „Provincijos detektyvas“ neturėtų likti nepastebėtas šio žanro mėgėjų. Knyga akį patraukia ir viršelio dizainu, kurio autorė – Asta Puikienė. Juodame fone ryškiai išsidažiusios moters veidas. Juoda ir raudona: juodos akys, nuvarvėję antakių ir blakstienų dažai bei ryškiai raudonos lūpos ir skruostikauliai. Spalvomis žaidžiama tikslingai. Kadangi detektyvas susijęs su tamsiomis istorijomis, jo pavadinimas įrašytas juodomis raidėmis, o autoriaus pavardė – raudonom. Tai lyg intrigos pradžia: raudonas lūpas sieja su autorium galia kalbėti, pasakoti, tikėtina „kruvinas“ istorijas. Ketvirtame viršelio puslapyje intriga tęsiama: „Šio meistriškai supinto detektyvinio romano autorius apsisprendė likti nežinomas.“
Gyvenimas pilnas įvairiausių malonumų ir kiekvienas yra skirtingai artimas individualiems žmonėms. Nuo pat mažumės, kai kalbėjimas nebuvo man lengva užduotis, ką jau kalbėti apie sunkiausių žodžių suvokimą, manyje užsižiebė maža ugnelė stebint spalvotame ekrane judančius personažus, įgarsintus man nesuvokiama kalba.
Priklausau tiems skaitytojams, kurie su vidiniu virpuliu ima į rankas naują R. Granausko knygą. Ir su kiekviena rašytojo žvilgsnis į gyvenimą vis skaudesnis ir skaudesnis. Apysaka „Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis“ paprastai ir įtaigiai prakalbo apie žmogaus ir šuns draugystę, artėjančią senatvę ir mirtį. Nors nemaža, ypač knygos pabaigoje, skausmingų minčių apie senatvės negalias, bet vis tiek tai pasakojimas apie meilę. O štai vienuolikos novelių apysaka „Šventųjų gyvenimai“ apie menkstančią žmonių moralę, nepridengtą jokiomis kaukėmis, pasakoja skaudžiai, be jokių užuolankų. Dar didesnė skausmo banga ūžteli iš knygos „Išvarytieji“.
Mokytojai paskelbus, jog šį mėnesį skaitysime Onorės de Balzako knygą „Tėvas Gorijo” visi sunkiai atsiduso. Bet juk privaloma literatūra yra įdomi ir nepaprastai vertinga! Kvailų stereotipų
laikymasis neleidžia pasimėgauti, šiuo atveju, tikrai puikia knyga. Kol mano bendraklasiai skundėsi, kad sunku prisiversti skaityti, kad aprašymai nežmoniškai ilgi, o dialogai tęsiasi per kelis puslapius, nusprendžiau kuo greičiau ją perskaityti ir susidaryti savo nuomonę.
Nedidelis miestelis Švedijos gilumoje. Šiurpi gimnazisto mirtis. Niekas, išskyrus jo geriausią draugę Linėją, neabejoja, jog tai – savižudybė. Šešios merginos, tarp kurių bendra tik tai, kad jos visos mokosi toje pačioje mokykloje. Ir dar tai, kad jos pastebi, jog miestelyje ima dėtis keisti dalykai… Patekėjus raudonajam mėnuliui, ateina senųjų pranašysčių pildymosi metas.
Prieš kelerius metus draugė ne kartą siūlė paskaityti A. Marininos detektyvų. Atsikalbinėjau, kad tokiam žanrui gaila akių ir laiko. Vieną kartą nuobodžiaudama paėmiau pavartyti kažkurį jos detektyvinį romaną ir likau ištikima šios rašytojos gerbėja. Dabar man nebėra didesnio malonumo, kaip niūrų savaitgalį, ypač kai lauke nykus oras, arba nesveikuojant, įsitaisyti šiltame kampelyje ir pasinerti į šios rašytojos kuriamą pasaulį.
Rodos visai „ne į temą” (tiek metų laiko, tiek laikmečio prasme) sumaniau pažiūrėti režisieriaus Raimondo Vabalo (1937-2001) psichologinę dramą „Birželis, vasaros pradžia“ (1969), tai padaryti mane paskatino kino istorijos dėstytojos geri atsiliepimai apie režisierių ir šį jo kūrinį. Likau nenusivylusi, taigi dabar savo įspūdžiais nusprendžiau pasidalinti su jumis, tikėdamasi, jog ši kukli mano recenzija sudomins dar ką nors ir savo filmų repertuare tarp visų naujausių filmų su specialiaisiais efektais, megažvaigždždėmis ir fantastiniais nuotykiais atrasite laiko šiltai ir paprastai lietuviškai istorijai, kuri ne ką mažiau sujaudins, kartai prajuokins ir paliks erdvės apmąstymams.