Skambutis „Jaunimo linijos“ savanoriams (Interviu, foto)

Nemokamą emocinę pagalbą telefonu ir internetu teikianti „Jaunimo linija“ neseniai atšventė 20 metų jubiliejų. Šiuo metu čia dirba apie 90 savanorių.

Į Laikas.lt skambutį atsiliepė Miglė ir Lina, kurios „Jaunimo linijoje“ savanoriauja jau ketvirti metai ir papasakojo mums apie savanorio veiklą.

Kaip atsidūrėte „Jaunimo linijoje“? Galbūt kažkada ji suteikė jums emocinę paramą ir tai paskatino padėti kitiems?

Lina Pradėjusi studijuoti psichologiją, atsikrausčiau į bendrabutį. Mano kambario draugė buvo nusiklijavusi visas sienas „Jaunimo linijos“ lipdukais, plakatais... Nekilo jokių abejonių, kad bandysiu tapti savanore. Pirmiausia, žinoma, norėjau to dėl psichologinės praktikos, tačiau kartu tai man atrodė labai įdomu. Skambina labai skirtingi žmonės, kuriems ne tik suteikiu paramą, bet ir pati iš jų pasisemiu gyvenimiškos patirties, susipažįstu su naujais požiūriais, už ką jiems esu labai dėkinga. 

Miglė Turėjau nemažai draugų, pažįstamų iš psichologijos kurso, kurie čia savanoriavo. Tačiau labiausiai susidomėjau „Jaunimo linijos“ savanorių veikla, kai ji buvo pristatinėjama universitete. Mes dažnai vykstame į mokymo įstaigas, pasakojame žmonėms apie organizuojamus savanorių kursus, kviečiame visus prisijungti. Kaip ir Liną, mane taip pat traukė praktinė patirtis, bet stipresnis paskatinimas tapti savanore - galimybė išklausyti žmones. Tokia pagalba kitiems suteikia tikrai daug puikių emocijų.

Gal „Jaunimo linijoje“ savanoriauja tik studijuojantieji psichologiją?

Miglė Taip tikrai nėra. „Jaunimo linija“ nesirenka savanorių pagal specialybę. Tu gali būti psichologas, keramikas, siuvėjas, fizikos profesorius ar net moksleivis – mūsų durys visiems atviros.

O pagal ką tada renkasi?

Miglė Pagelbėti nepažįstamam žmogui tikrai nėra lengva. Tačiau tai savanorio darbo esmė. Kiekvienas, nusprendęs juo tapti, dalyvauja pusmetį trunkančiuose kursuose, laiko egzaminą. Tu tapsi savanoriu ar ne, nusprendžia tikrai ne vienas asmuo.

Lina Jei nori savanoriauti „Jaunimo linijoje“, tau nereikia kažkokių ypatingų psichologijos žinių. Viską lemia asmenybė, noras padėti kitam, ir, žinoma, gebėjimas tai padaryti. Dar labai svarbi nuostata – aš galiu priimti žmogų, kad ir koks jis bebūtų; jį išklausyti nesmerkiant, kad ir ką jis būtų padaręs. 

Ar sutinkate, kad savanoris – išskirtinis žmogus?

Miglė Visi savanoriai - pašėlusiai skirtingi, su įvairiausiomis patirtimis. Į „Jaunimo liniją“ savanoriauti ateina žmonių, patyrusių didžiules traumas, netektis, išgyvenimus, mačiusių daug pasaulio, todėl turinčių gyvenimiškos patirties, arba tiesiog norinčių įgyti psichologinės praktikos ir pan. O galbūt mus sieja tik vienas dalykas – mokėjimas išklausyti.

Prakalbote apie išklausymą, bet nepaminėjote sugebėjimo patarti į jus besikreipiančiajam?

Miglė Laikomės nuostatos, kad tik pats žmogus gali priimti sprendimą. Mes pabūname su juo, kartu pasvarstome, ką jam toliau daryti. Apžvelgiame galimus sprendimus. Jei kažką patari, reiškia – tu geriau išmanai skambinančiojo situaciją nei jis pats. O taip tikrai nėra. Tiks pats žmogus gali nuspręsti, kaip jam elgtis.

Tačiau teikiant pagalbą internetu (atsakinėjate į žmonių el.laiškus) išklausymo metodas nebeįmanomas. Kaip elgiatės tokiais atvejais?

Lina Kadangi skambinti iš užsienio nemokamai negalima, sulaukiame iš ten nemažai laiškų. Žinoma, rašo ir gyvenantieji Lietuvoje. Atrašydami į gautą laišką mes leidžiame aprašytą situaciją pamatyti kito žmogaus akimis. Pateikiame jo istoriją taip, kaip mes ją supratome iš atsiųsto laiško. Būna, kad vėliau sulaukiame atsakymų, kad žmonėms vien užrašius visas mintis, pasidarė lengviau. Tai savotiškas išsikalbėjimas. Atsakydami į laišką jei reikia nurodome, kur toliau galima kreiptis pagalbos.

Konsultuojate telefonu, internetu, o ar būna gyvų susitikimų su sunkumų turinčiais žmonėmis?

Lina Kaip tik praėjusiais metais pradėjome keliones po Lietuvos miestus su Jaunimo psichologinės paramos centro, „Jaunimo linijos“ ir Andriaus Mamontovo savižudybių prevencijos iniciatyva – „Nebijok kalbėti“. Iš tikro, kai kuriose Lietuvos vietose gyvenantys žmonės neturi daug variantų, kur galėtų kreiptis psichologinės pagalbos. Vienas iš pavyzdžių – Kupiškis, kur savižudybių skaičius tikrai didelis.

„Nebijok kalbėti“ iniciatyvos idėja kilo A. Mamontovui vienoje E. Jakilaičio TV laidoje iškėlus klausimą – kodėl mes tiek šnekame apie didelį savižudybių skaičių Lietuvoje, tačiau nieko nedarome? Pagaminome keliasdešimt tūkstančių „Nebijok kalbėti“ atvirukų, kurie buvo dalijami A. Mamontovo koncertų metu. Tačiau norėjosi kažko daugiau. Taip pradėjome keliones į mažesnius Lietuvos miestelius, kur savižudybių problema itin skaudi. Atvykę į pasirinktą vietovę, prieš renginį dažnai vaikštome gatvėmis, kviečiame žmones ateiti į susitikimą su mumis (siūlome pažiūrėti vaizdo reportažą – aut. past.). Atėjusieji gali gyvai užduoti ar ant lapelių užrašyti jiems rūpimus klausimus, kuriuos, nenurodydami autoriaus, skaitome

ir kartu diskutuojame. Kalbamės įvairiausiomis temomis – nuo patyčių, alkoholizmo šeimoje iki savižudybės. Po to norintieji gali kalbėtis su konsultantais individualiai, akis į akį. Labai džiaugiamės kiekvienu atėjusiuoju.

Miglė Šis projektas ne paskutinis. Jau greitai startuos „100 miestelių“. Važiuosime į miestelius, kuriuose gyvena nuo 500 iki 3000 gyventojų. Tokio dydžio gyvenvietėse psichologinės pagalbos galimybės itin ribotos. Tad stengsimės kuo daugiau papasakoti, kur jos galima gauti. 

O kaip patys savanoriai apsisaugo nuo neigiamų emocijų, kurias kasdien gauna skambučiais, laiškais ar net susitikimų su Lietuvos žmonėmis metu?

Lina Savanoriai dalyvauja mokymuose, kur jie įgija bazines žinias, reikalingas, kad tokios neigiamos emocijos nepalaužtų. Bent kartą per porą mėnesių savanoriams vyksta kvalifikacijos kėlimo seminarai. Čia taip pat galima aptarti kylančius sunkumus. Savanoriai mokomi, kaip priimti karštą skambinančiojo emociją, kaip su ja būti po pokalbio. Būna visokiausių situacijų – pokalbis nutrūksta, baigiasi ne visai taip, kaip tu norėtum. Tada lieki vienas su įtampa ir nerimu. Tokiais atvejais galime paskambinti ilgiau „Jaunimo linijoje“ dirbančiam savanoriui. Emocinę paramą gauname bei viens kitam teikiame ir mes patys – tai, kuo padedame skambinantiems mums žmonėms, veiksminga ir padedant viens kitam.

O pabaigai - keletas faktų: per dvidešimt „Jaunimo linijos“ gyvavimo metų savanoriai atsiliepė į pusę milijono skambučių. Net septyni skambučiai per dieną būna susiję su savižudybe.

Parengė Dovilė Raustytė